IŠ NEDIENORAŠČIO

Posted By on February 5, 2024

Prasmėkūriškai įcentruotas pats Nijolės Simonos Pukinskaitės „Kalendorių“ žanras, išlaikąs jos knygų pasaulio epifaniškąjį tęstinumą; „Kalendoriai“ – tai tokie funkcionalūs leidiniai su poetiniais autorės tekstais, Ramūno Čeponio vaizdais, na, ir skaičiais – įpitagorinančiais Laiko dalumo žmogiškąją membraną; tie kalendoriai, kasmet išleidžiami, nedubliuojantys vienas antro, nors visi metagiminiškai savi: turį paantraštes, pvz. – “Antrininkas su Galatėja „ , Vargšo Tomo giesmės“ ir pan; sausio pradžioje juos reguliariai gauna skaitytojas. Ačiū! (atsiimdamas pašto siuntą, jaučiuosi pagerbtas ir netgi privilegijuotas, beje, nevalingai prisimenu ir XIX – ojo šimtmečio lietuvių kalendorininkus…).

Man visada buvo įdomi N.S. Pukinskaitės, poetės ir vertėjos (profesionaliai išmanančios ne bet ką, o Ferdinandą Pessoa) kūryba, nepasidavusi įtakingų zonos rekomenduotojų konvejeriui, su naudingų vietos apsisukimų smagračiais nekolaboruojanti… N.S. Pukinskaitės „Kalendoriai“, kaip ir eilėraščių rinkiniai, pulsuoja nefritinės kalbos gyvastimi, tad iš pirmo žvilgsnio randasi atokiai nuo postbiblinės Vakarų genitaliteto ramovės, nors esmių esme, tai yra pirmaprade grūdo be ratio lukšto kultūra, siejasi ne tik su Rytų ar Egipto senove, bet ir su egzistencinio Vakarų eroso dabartimi…Medui lemto, bitės pasirinkto, tad neišvengiamo jai/jos augalo pagavinis laikas – eilėraščio gnosės tarsena; ji gali būti svetima pižonaujantiems pop prisiskaitėliams ar susisemiotinusių struktūrų plytininkėms, kurios – net įkandin Kęstui Navakui – yra šaipęsi iš bet kokios (ne tik, tarkim, iš Gražinos Cieškaitės) metafizinės kamertonikos; na, iš tokių poetinių rašmenų, kuriais užpildomas mirties – lyties – minties kriptų kosmosas, įsteigiami „plačiosios vienatvės namai“…

Galima kliautis net Marinos Abramovič naujųjų dienoraštinių koliažų dingstimi, kurie poetinį rašto kalbėjimą neformaliai įlaboratorina, ne pelningai įkalina, o taip pat įkalendorina, įpoligrafina, įtopografina lingvistinės sielovados (pre)gimtimi; beje, pas M. Abramovič šviesos ir taikos rotacijų performansinė aidija taip pat negali būti neįdomi, nes ieškanti personalaus alternatyvumo globalios apokaliptikos skardžiams bei ethoso nuošliaužoms…Regis, mūsų laikų – beturėklės (birios) epochos – moterys, būdamos nesupainiojamai skirtingos (nuo serbės iki lietuvių), įtikina transžmogiškomis įkvėptimis, atminties atstumų gravitacija, išauginančia begalybe įelektrintos natūros perlus, su įsivizijinusių ženklų turinimis, sugestyvesniais už „vyriško nihilizmo“ pavaras…O distopijų įveikos nesuprasti plėšrioms pelėms: „žemi padarai juda paviršiais“ – Nijolė Simona sako, – vien plagijuodami tikrovę žinybinio geto žnyplėmis, todėl prasilenkiantys su augalais, kalbančiais kolonos kamienų nepakartojamomis sutartimis; augalas vs kolona – neatskirybinės samdos įvaizdžiai, o simbiotinė – natura (w) granica (ch) kultury – stichija, ištirpdinanti grubią bio ir socio formų geležį, paverčianti ją inversalių mineralų sodu, materijos balso kamienu kūrybos mito žmoguje…

Menininko kalendorius 2004 – interliudiškai užrašo tyrų ir taurumo sutapties neaprėpiamybę it augalo reikšties laiką, intertekstualiai sugaunamą lietuviškojo telos kalba…

2004 sausis

PER(R)EPUOJANT DVASIOS MOKSLŲ KANONIKOS ETIKETES

Posted By on January 22, 2024

Tipiškas literatūrologinės politikos oportunizmas (derėtų įvardinti bjauriau) ne tik įsiskverbęs į oficialiųjų tyrimų trasą, bet ir begėdiškai skaldo / valdo konkrečias literatūrinio paveldo išskirtinybes… Popandeminiu laikotarpiu teko dukart dalyvauti vakaruose pristatant jubiliato Juliaus Kaupo literatūrinių pasakų knygą apie Kripštuką pragare, kuri siedintina su įspūdingiausia kritine intelektualine jos autoriaus, prozininko, psichoanalitiko veikla. Nutylėti jo erudicinės refleksijos įdirbį egzode reikštų proveržiškai neparankų balsą dar kartą apgenėti, iškraipyti (tai ir daroma, beje), nes J. Kaupas – lygiavertė figūra Vytauto Kavolio transformatyviąjai liberalikai, kurią taip pat išsijuosusi unifikuoja, iki savęs pritempinėja, redukcionistiškai nudrožia savimi patenkinta ne tik akademistinė anzelmutija…Tad ateities dvasios mokslų konversijai dviems šimtais nuošimčių pasitarnaus nūnai specialiai pasakomis užblokuota J. Kaupo visuminė enciklopedinio užmojo humanitarija. Lietuvių mentaliteto tiriamajai vertybinei dekanonizacijai labai tiks J. Kaupo radikalus kvietimas pabaigti su įtartinais konvencionalizmais, susitaikyti su formulių ir sielos takoskyra mene (jis tokią brėžė), išmokti grožinį tekstą priimti it hieroglifą dykumoje (o ne melstis it pašalinių įtakų aplamdytam Vingių Jono ar Simo Kairio rožiniui); pagaliau lietuvių literatūros istoriją išvysti su palyginti trumputės tradicijos atokvėpiu laike (čia apie tą, kurią XXI amžiaus naujieji nevykėliukai pervedinėja į jiems esą tvaraus k a n o n o paradigmas, nors jose atskiras žmogus – net pas A. Baranauską – dar neegzistavo, nes, anot J. Kaupo, vyravo ne intelektualinė, o liaudies kultūra…). Tokį moderniai išlavintą akiratį stalinistinių stereotipų šutvei, pasirodo, tikslinga uždenginėti (net XXI amžiuje) neutralitetinių charakteristikų pelerina idant kuo ilgiau literatūrinė Lietuva išlaikytų suokalbišką slaptųjų protokolų apie save melą…

2024 sausis

 

XX a. pradžios „liaudžiai skaitymėliai“ (na, tie, kurių dalį akademistinė anzelmutija nūnai privilegijavo iki iškiliausios, tai yra pakėlė iki išgalvotos lietuvių literatūros klasikos), vos ne nobelinės, taigi tie balanos gadynę įamžinusieji skaitymėliai 2023 – aisiais pavirsta, o stebukle, „dekonstrukciniais skaitymais“. Ar tikrai? Nejaugi bus dekonstruota melais padengta srovinės raštijos putėsių neįgalionė?

Nejaugi įvyko Kairio gryčios sujudimą pranokstanti lituanistinės literatūrologijos transformacija? Valstybės inlelektualinį mentalitetą apšvitinusi teksto suvokimo malonės pažanga? Deja, ne. Niekas, net patys liaudžiai skaitymėliai kažkuo kokybiškai kitu nevirsta net XXI amžiaus Lietuvoje, kadangi vertybinių įkainių nomenklatūra stalinozauriškai užsipamėklinusiame lituanocentrizme agresoriškai nekinta; melą, tai yra trokštama už esama suimperinusiam paveldui ir jo oficialios globos augintiniams labanakt iki šiol nepasakė nė viena, už krizinę vertybių perrecepcijos būklę atsakinga mokslo Lietuvos galva. Tad ir šiuose 2023 – ųjų, ypač apie Maironį, skaitymuose (autorė Aušra Jurgutienė) dekonstrukcijos, kaip tiesos sakymo, tėra tiek pat, kiek tektoninių lūžių Gitano Nausėdos valdyme ir ypač jo paties išpopuliarintoje, kandidatavimui antrai prezidento kadencijai skirtoje, prakalboje (transliuotoje per LTR). Ir kodėl garbieji prezidento patarėjai savo patrono nepaprotino? Ir kodėl akademistinės terpės viršūnėlės neapdairiai liko literatūrologinio apsiskandalijimo anzelmutizme? Gal taip nutinka dėlto, kad šitos šalies humanistikos elitas nėra praėjęs buvimo savimi raidos etapo, tad trokšta šlovės formaliai savindamasis kitų platumų proveržines sąvokas, minties atradimus, bukai juos taikydamas kaip savus, o iš tikro svetimkūniškus metodus (be abejo, dėsningus ir natūralius tenykščiam kultūrinės savimonės modeliavimuisi); juolab, kad dekonstrukcinis akademizmas – neišvengiama Vakarų posthermeneutinės interpretacijos viršukalnė, Lietuvoje, deja, pajėgi telktis tik stereotipininkaujančius gimtosios literatūros istorijos objektus ir absoliučiai beinterpretacę jų suvokimo štampų amunicijąi; idant puikuotųsi keliagubom nesėkmėm, dvasios mokslų stabdos kaip krizinės iškraipos rezultatu; puikuojasi, net giriasi dekonstrukciniais skaitymais apsiskelbusieji, nors Maironį dar kartą apkala su jo esmėmis net nesigiminiuojančiu, bet dekonstrukcijai šventai, vos ne amuletiškai nepasiduodančiu trafaretu; Skaitymuose Maironis dar kartą tampa retro širma, išsigalvojumus stabilizuojančių apeigų, jų saugos kanonu, nes Maironis nedekonstruojamas, o papildomai restauruojamas, taigi tebekonstruojama buvusi jo, kaip srovinio absurdo aukos, renome.

Beje, iki šiol nesidekonstravusi pačios Lietuvos kolektyvistinė ideo reikšmių pasamonė; tad prie tektoninių lūžių ne tik nepratusi, bet net teoriškai nepriartėjusi, kadangi filosofnės vertybinio persikainojimo prasmės oficialiai šalinosi ir tebesišalina, demonstratyviai telkdamasi represines popedukacinio patriotizmo klišes; modernybiškai laisvą žmogaus ir jo teisių bei pajautų pasaulį, žinoma, prajuokindama Maironio tariamam romantizmui, apolonizmui, klimtizmui ar Žemaitės genialumams skirtų nesamonių rinkliava.

Taigi ir dekonstrukcija, ir tektonika tik vaidinantiems akademistus beigi prezidentus organiškai nepasiekama, nes liaudžiai skaitymėlių tradicijos išugdytai Kairio gryčios augintinių pjejadai tolima ir svetima.

2024 vasaris

BUVAU LIUDININKAS, KAI…

Posted By on January 22, 2024

Kaip iškalbingai pasimetė litearatūrinėje radio laidoje seserys Kačkutės, išgirdusios klausimą dėl Jurgos Ivanauskaitės, Kristinos Sabaliauskaitės, Undinės Radzevičiūtės… Tikrai akyse suglumsta vertybiškai suvedžiotas, indoktrinacijai it neišgydomai ligai neatsparus stotas, savo tapatybę paslėpęs po aprobacinės galios štampų duknine; faktiškai prisipažino ir sesutės, ir visos laidos kvartetas, kokiom apgailėtinom kanoninėm jėgom priklauso, tai yra ištikimauja joms, nes oficialiai kultivuojamame lauke proveržiškųjų prozininkių trijulės nėra; jie patvirtino (to nenorėdami) lituanistinės literatūrologijos supūliavimo, paskutiniosios stadijos agoniją; mat transgresyvūs kūrybos balsai, kurie, natūralu, įdomūs žmonijai, deja, gali būti/yra marginalizuojami nusinešiojusių dvariškių klikos Lietuvoje, aklą savo prioritetų bejėgiškumą užvakavusiame, profesionalais pasivadinusių ordų (tiktų – orkų) mafijizme; etnostalinistinio kriteriono klimatas šiuo požiūriu lituanocentristikoje nuo pat pokario nepakitęs; embargas, uždėtas žmogaus vaizdavimo natūralumui, prilygsta pseudoklasikos normų įšalui ir juokingiems susiviršūninusių vidutinybių klono reliktams.

2024 sausio pradžia

SIC!

Posted By on January 19, 2024

Kol, tarkime, Lietuvos socialdemokratai ir toliau vis dar brandina patraukliąsias jaunosios generacijos pajėgas (Vilniaus apskrities vadovą visų pirma), galinčias jau dabar visavertiškai dalyvauti k a i r į ą j ą paradigmą įveiklinančiose plotmėse, – šią lietuviškąją valstybinio deaktyvizmo spragą be priekaištų užpildė (maloniai nustebindamas) vienas iškiliausių šalies teisėkūrininkų (priklausantis ĮSTATYMO, o ne vien partinę konjunktūrą žiaumojančiųjų flangui).

Tai kas, kad dar neoficiali ex konstitucinio teismo pirmininko prof. DAINIAUS ŽALIMO paraiška dėl kandidatavimo į prezidentus, bet ji iškart solidumo eliksyro įpylė į būsimas rinkimines batalijas: tas vakaras per nacionalinę televiziją tapo 2023 lapkričio dovana nagingesnės d e m o k r a t i j o s stoicizmui bei viltingai jos sėkmei įsišaknyti Lietuvoje.

Pirmas įspūdis, tarytum gali atitokti mąstančioji Lietuvos visuomenė, padorioji rinkėjų dauguma, išsiilgusi kokybinių politinės lyderystės permainų (ne buko parapinės valdysenos nykštukizmo, o modernios, iššūkiams imlios krašto savimasties šuolių). Prisistatyme (žurnalistei R. Tapinienei) išgirdome ne demagoginėmis bendrybėmis atsimušinėjantį, valstybės ir pasaulio tiksluose plūduriuojantį pretendentą, o europinę prezidentinio mentaliteto ir XXI amžiaus reikalavimams atliepiančią kvalifikacinę stand up figūrą.

Proveržine l a i s v ė s samprata grįstas piliečių būtovės modelis, sutvirtintas profesionaliais teisingumo kultūros pagrindais bei inovatyvios žinijos kriterijais, todėl imponuoja pats kandidato į valstybės vadovus pasaulėžiūrinis edukacinis horizontas (partiniu atstovavimu ne manipuliuojantis, o esmiškomis sutaptimis jį papildantis).

Lietuva, regis, įgis r e a l ų šansą išeiti iš vangaus, kai kur demonstratyviai slopinamo, stagnatiškai užtęsto periodo į vakarietiškos pirmyneigos magistralę (kadangi prieš mus gyvas Lietuvos kaip vienos iš ES valstybės valdovo tipažas, atsakomybės ir autoriteto jungtį išpažįstanti natūra).

Nepanašu, kad civilizacinių procesų bei principų š i u o l a i k y b e i atviras jurisprudencinis kandidato protas pasiduotų mikro vs makro konformistiniams žaidimėliams ar juolab abejotiniems masinės etnopsichozės spaudimams.

Konstituciniu moralumu pasikaustęs intelektas, regis, drįs siūlyti ir steigs kompetencinio radikalumo nebojančias naujoves, likdamas atsparus prielipoms, užkulisiniams grupuotiško sektantizmo ar net akademistinio tamsybiškumo sluoksnių popkardinolams…

2023 lapkričio 20 d.

ODĖ ALEKSEJAUS NAVALNO ATMINIMUI

…romantizmas neišduotas, idealizmas neišblėsęs, maksimalizmas neprarastas, gyvenimo filosofija brutalios tikrovės neišplauta, nes revoliucinio maišto patosas ataudžia teisiųjų riterizmą; šaipytis iš jo gali (ir šaiposi) žemastakčių konjunktūrų protagonistai, kuriems toli šaukia iki kovotojų drąsos ir mesianizmo (šiems renkantis ne saugių pakriūčių idilijas, o įkaitusio patvaldystės pragaro virtuves).

Grįžti Rusijon nebuvo Aleksejaus naivumas, o šventumo veikmės ekstrema, ne sandėrio su tėvyne išdistiliuotas familiarumas, o nepaperkamųjų rentgeno forma – ambrazūra; šių prakilniųjų žūtis pasaulį kresteli apvalančia ugnimi…Rusijoje politikos poezija – amžina: nuo Michailo Gorbačiovo iki Boriso Nemcovo, Jevgenijos Albac, Dmitrijaus Muratovo, tėvo ir sūnaus Gudkovų…tegu jiems pavydi „kapų būžiai“ (galbūt pasakytų Saša Sokolov).

2024 02 20

Neerogeni klaidų sakralizavimo(si) kloaka (I)

Posted By on June 10, 2015

inicialinės tezės apie tai, kodėl „šitoje šalyje“ buvo pražiopsotas kūrybinis precedentas – net nepradėta hospitalizuoti visas, toli siekusias antramečių etnosavivalininkų užmačias, nesimobilizuota ištarti joms bekompromisį politinės-intelektualinės kompetencijos NE… Daugiau negu gailu, kad iki šiol nėra susitarta, kur ir koks pats savaime yra nūdienos etnopolitinis vienetas Lietuva. Todėl mintijančių jos piliečių neapleidžia nerimas, jog gyvena vis mažiau patraukliame, nes savo pačių iniciatyva bei rankomis apžalotame (nors dar palyginti vaiskiai žaliame) krašte; tad ne visai nurašytame, ne iki galo nemokšų vadeivų nujodytame, bet net pramogoms tolydžio vis mažiau beįdomiame (nors Lietuva – gamtos ir dievų dovana jai – prie jūros); bet gyvenimas joje – provincialių sąmyšių, spectarnybiškai paorganizuotų sąmokslų ir smūgių žemiau juostos (ypač stipresniems, Lietuvai labiau nusipelniusiems) sąlygomis; moraliai talentingesnių savijauta – tarsi būtų atsidūrę dėmesio nevertų gandų ir pigių, grand/aferas gudriai dengiančių skandalų, užtat nemenko rango šmeižtų ir reguliarių perversmų tabloide (palankiame nebent pavydžių vidutinybių euforijoms ir padugniškiems jų akipločių komfortams)… Ne nuo šiandien Lietuva – moraliai/intelektualiai bekūnės savo istorijos it bekamienių Laiko skiedrų, dirbtinės lastelienos fragmentariumas (tautietis nežino, kad juokingas, kai visas savo paties nelaimių peripetijas aiškina veidmainiškai, kaltų ieškodamas svetur, trokšdamas atsipirkti aneksijų (iš kaimynų pusės) ilgumu bei istoriškai neva per trumpomis demokratinio laisvumo distancijomis). Lietuva – visoviškiau veik niekada neveikusio, kadangi, geriausiu atveju, tik kažkiek filologistiškai (anksčiau – militaristiškai) savadarbio, konstruktyvesnės modern/goleminės krypties neradusio, beaistrio genties organizmo paradinė (pavadėlinė) sutema. Tokia ofenzyva bent kiek kritiškesnėse galvose ir iki karo, ir dar anksčiau, o nūnai ir visai su lemtiškai brėkštančia atsitrofavusios dabarties invektyvų, renegatizmo stabdžių nusinešiojimo, negatyvizmo nelaikymo, tad akivaizdaus avaringumo grėsmes kaupianti perspektyva; vietoj optimizmo, vis labiau juodaskobnių viešosios erdvės šešėlių teatrą pritraukianti į save; nuožmus bendruomeninės „psichologijos“ viduriavimas, kur gyventojams valstybė – oficiali pamotės org/savadautojos sistema, sumišusi su propagandiniu nekoordinuoto pop/„idealizmo“ (vs „moralinio idiotizmo“) galios biurokratiniu pot-pourri; taip pat su spekuliatyviu beindividuaciškumo kultmasikos paveldu (jame gviešiantis išskaityti neosavitumo harmonijas, realiai niekada neturėtas, neišsiugdytas, netgi iš svetur neįsigytas); tuo valstybė nuosekliai (isteriškai) kenkė pati sau, brido vertybinėn metaskolon, klykaudama apie nepakartojamas šito krašto „pirminio riksmo“ ypatybes, užuot sveikai eksperimentavusi, tą riksmą negailestingai šlifavusi, turtinusi, pačia proto kultūros iniciatyva guviau disponavusi; ir ne vien draskiusis politholdinginiame kvaitulyje bei šį lydėjusiame stambaus kalibro giminių ir grupių versle (sužiaumojusiame net nacionaline pasivadinusią žiniasklaidą: tiesa, pastaroji nesipriešino, nes, analogiškai mokslui, kultūrai, švietimui, pasirodė, be jokių „atvaizdo metafizikų“ savo instrumentarijaus viduje).

***

Žinoma, prieš tai nesama vidurinė klasė privalėjo būti išsiugdžiusi save tiek, kad, pranokdama esamos laisvės tapatumų gebas, suvestų realių (o ne liguistai išpučiamų, tarpais jau veik išpurtusių) etnopatirčių, humanizavimosi balansus bei paprojektavusi kompendiumiškai tolydaus (transistorinio) savęs veiksnumo pavaras – galimybes; deja, po 1990 – ųjų Lietuva nesivargino užsiimti Meilės „elitizacija“; elgėsi atvirkščiai – savanoriškai sparčiai agonizavosi, tarpais virsdama grėsliu kastratinio neprognuozuojamumo atvašynu (miesteliai, plėšikaujančių paauglių pilni kaimai, Europą nusiaubusios darbščių lietuvių – nusikaltėlių, sirgalių – gaujos); net properversiški čiabuvių elgesiai nepatraukia anthropos investuotojų dėmesio, tarsi save girtų, pirštųsi jau ne žmonės, o deformatoriškai luoši Černobylio zonos gyvuliai; meninė, magiško realizmo vaizduotė neveikia, ji tiesiog išjungta Lietuvoje, net kai apspangę kaimo bernai prievartauja neįgalią senolę ar lipa ant pievoj besiganančių palaidų telyčių (lietuviškojo šintojizmo inkliuzas postmodernaus – arenų etapo – pagardėlyje); tokiems karikatūriškai gyvenimų kelyje nesusilaikantiesiems nežinomas net reklamos kaip gundymo estetikos menas, greičiau etnočiabuviškai slogus viliotinis, išsiveržiąs nelygu vietinės faunos humoras, kuris dažniausiai bėra koktus civilizacinio pakraščio nesveikatos įrodymas…Karo metų posmo „Kaunas-Garliava – visa Lietuva“ degradinių prasmių iškalbumo pūliniai…

***

Prie šios bjaurios, bet gan greit prilipusios krašto „sėkmės“ bus prisidėję autoritetiniu „echidnumu“ sublimuoti 1990 – aisiais vėl startavusios valstybingumo architektūros brėžiniai (jie nebuvo nei haveliški, anei persiėmę kosmine p e r t v a r k o s energijų dvasia: pastarąją dargi šmeižikiškai diskreditavo, puolė); užtat vietoj geo(polit)techtoninės būklės analizių ar sociotaktine išmintimi perrevizuojamų krašto istorinės raidos bei už ją stovėjusių asmenų charakteristikų ir edukacinių ateities planų – bufonadinė netikrų pranašų, sufalsifikuotų rezistencijos sąrašų ir bepamatinių strategų paranoja (kodinė jau devyniasdešimtaisiais sąjūdietiško tapatumo reikšmių išblukimo pradžios iniciatyva). Pramonę susinaikinusioje, bet vėl sodietiška netapusioje šalyje atsivėrė bereferentės atotraukos lošėjų pragaras, neturįs nieko bendra su dieviškąja vidinės artilerijos ugnimi, tad išvešėjo saviveiklinių vaidintuvų, „patriarchų“ be realybės nuovokos diktatūra, neprisileidusi bent kiek autentiškesnių, administravimo ir apdairesnio žvilgsnio kompetencijomis pasižymėjusiųjų (iš pastarųjų sąmoningai tyčiotasi slaptomis, nekrikštų kerštu tvoskusiomis pažymomis bei begėdiškai užsipuldinėta pirmuosiuose vis barbariškėjančios retro/žiniasklaidos puslapiuose – „Lietuvos aide“); išdrąsėjo pavojingai kompleksuotieji, kurie dainuojančios Vakarų demokratijos valia atsidūrė virš aukštąja kompetencine mažumos kilme ir teise paženklintųjų; Lietuva jau XX amžiaus pabaigoje dar kartą akyse virto rzeczpospolitiniu trečiaplanių vaivadų susivienijimu (su ligonbutizmo žyme nusklembtose kaktose); užuot realiai prisikėlusi, šalis tenkinosi mitinginiais, dvasios provinciją apnuoginusiais šūkalojimais „Lietuva Lietuva“; taip laidojo sveiką, valstybės piliečius moderniai integruoti pajėgų protą, užuot taupiusi jį artėjančio tūkstantmečio uždaviniams; profanavo jį, užuot būrusi ir ugdžiusi Respubliką savyje ( parceliavo demokratinės mintysenos skeveldrų likučius). Doktrininė pretenzingų nevykėlių ir apskaičiuoto judošizmo chuntų prievarta ilgainiui atvedė į dezintegruotos bendruomenės fiasko ir idėjų humanistikos išsimagnetinimo laikus; užuot globojusi savo gimtajai terpei jautrius, prie jos žemių prisirišusius pabaltiečius – Lietuva kaip visada popinosi savanaudžius mini oligarchėlius (pati alsindamasi dėl etnosociumą plėšiančių ne vien finansinių verslo atlygio žirklių).

***.

Išniro tai, kas turėjo išnirti krašte be žemės metafizikos, o tik su nuolat draskoma, tad neužsitraukiančia tos žemės dalybų, biurokratinės žaizdos sandorių gangrena; išniro netikėta infantilumo ir agresijos samplaika – asimbiotinio vienio dovanėlė viešajame susikriminalizavusios „moralės“ frontone, kuris spėjo nužiesti vos ne planetos mastu unikalią pseudoradikalizmo atmainą; Vakarai ėmė šiurpti nuo lietuviška oksimoronine išnara pasižymėjusiųjų – desantiškai mobilaus plėšikų, vagių, skerdikų aktyvo; quasikultūrinio mentaliteto pasijos (lietuvis tylus, taikus, auksinis kaimietis karameliniame prieškario atviruke), pasirodo, slepia ne suvenyrinio žvėries – Baltijos tigro – nagučius, o jam pačiam ir pasauliui nerimastingas aklo (tiesa, labai jau neišradingo, užtat akivaizdžiai buko) terorizmo iltis, galanda marodieriškos galvažudystės įgūdžius kaip etnopilėninės archetipikos ginklus). XX- XXI amžių sandūroje, akivaizdu, jau buvo nuėjęs saldžiai šleikštokas nacionalinio atributizmo glaistas (mitiniai vadovėlinės savigynos/lituanocentristinės savigyros šlakai, atgaivelėję bacilinių trūnėsių židinius it stabmeldiško nuodingumo katakombų saugyklas); ritualinis etnomasiškumas dabar jau pačioje Lietuvoje atkuto it atsilikusio laukinio ( tarpais pataloginio) proto atnašavimams prilygstantys – pavyzdžiui, garliavinių kapaviečių – spektakliai ( režisuojami išskirtinio netalento vaidilų); tačiau jie pakankamai galingai zombių zongais ir daugumos sutartinių giesmėmis sujaukia elementarios tvarkos, darbo ir teisingumo tradicijų prioritetus (oficialus, valdžių skatinamas metastaziškumas, logiška, jog nesutampa nei su dar likusiu sveiku nacijos vidaus balsu, anei su reikalavimais iš Briuselio, be kurių nei demokratijos, anei pačios valstybės nėra šitam krašte ir neatrodo, kad bus); odioziškai postpatriarchalus chaosas, be jokios, tarkim, kunigaikštiškai vizglesnės uodegos ar valdoviškos ilgesio menės kvapo, praryja laisvės talentų stažą, konkrečius kultūrinio atgimimo šauklius, nuvaro juos arba į kapus (prieš tai amoralumu išžaginęs/išbuožinęs), arba išprašo iš šalies, ypač proveržiškų smegenų, reformatoriškomis idėjomis liepsnojančius lyderius; kitus ištinka tamsus metamorfozinis paralyžius: ne vienas sovietinių laikų ar sąjūdžio (net R.Ozolo tipo) šviesuolis stojo į agresyvaus polit/primityvizmo gretą, tarsi ten visada toks ir buvęs, idant patvirtintų, jog intelektualinės doros recesija baisesnė padariniais už visas kartu sudėtas finansines šitos šalies nesėkmes ir krizes (savaip bylojosi gyvai tebegargaliuojantys lavoninės išklotinės akivarai – pagrindai, nelygu maro bacila, tūnanti neurofobiškame etnoorganizmo kibties kraujyje); ji totaliai muša per jaunuolyno entuziazmą, mėginimus susidėti su Lietuva jau tai kartai, kuri norėtų organiškai alsuoti liberaliom sąmonės vertybiškumo įkrovom; tačiau savo esme likutinis ir zombinės didžiumos, ir viršūninės viešpatijos triumfas krašte – abu labu tokie, nes riboja humanitarinio protingumo polėkius, erozina emancipuotos savivertės įdirbį, stabdo iškilesnius ir inteligentiškojo undegroundo, ir įtakingesnių grytelninkų sluoksnio laimėjimus… Šia prasme Lietuva darosi silpniausia ES grandimi, nors iškart po Kovo 11-osios disponavo prielaidomis tapti šiaurinio Baltijos regiono Honkongu: deja, netapo, kadangi nelygu bomžas, laimėjęs milijoną, iššvaistė materialinį, intelektualinį, dvasinį ir moralinį turtą (analogiškai pirmtakams iš tarpukario, kurie, būdami išeiviais iš pobaudžiavinių kaimų, kurpė tokius lietuviškus įstatymus, kad su piktdžiuga naikintų elitinės kultūros oazes – suprask, lenkiškus, rusiškus, tad mužikui – iš išskaičiavimo gimusiam puristui – nereikalingus dvarus…gudrūs sovietai tik pratęsė patriotinį žlibių vietos augintinių didvyrininkavimą).

***

Taip pat, deja, stebėtinai įžūliai (nors konfidencialiai) devyniasdešimtaisiais vėl ėmus žaisti valstybę, Lietuvoje labai negabiai gaudytasi užsienio politikos bare, panglobaliuose Vakarų/Rytų koordinačių savistumdos reikalų bei užkulisinių perakceptuočių žemėlapiuose (kaip ir Lietuvos vidaus gyvenimą stabilizuojančių veiksnių subrealybėje); vaikiškai/veikėjiškai susireikšminusių šaukalių, reklam/vidutinybių amaro dėka, Lietuvoje pragaištingai imta rungtyniauti tarp absurdiškos dviračio išradybos ir vadovėlistų, masinio jų nepataikymo į elementarios logikos bei stabilesnius, saiko jausmu grįstos teorinės konsistencijos kvadratėlius (taip turėjo nutikti, demonstratyviai eliminavus „teleologiniu“ mintysenos solidumu pasižyminčiųjų išrinktumo flangą); kartu klestėjo nepagydomas svetimo piemens reikmės savai bandai sindromas (diagnozuotas dar J.Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo mete“), kuris ne tik valstybei kainavo milijonus, bet ir tebeblokavo savarankumo instinkto plėtrą, lėmė vykdomąjį tautos išlikimą garantuojančių potvarkių bankrotus; baisiausia, kad per dvidešimt metų sufarsino švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos reguliavimų(si) sferas, tas, kurios privalėjo būti įkainotos pačiu visavertybės maksimumo tarifu, idant virstų patikimu dabarties/ateities prioritetinį realybės kūną sergstinčių garantijų kordonu. Netapo. Atsitiko atvirkščiai: Kovo 11-osios signataras, apsigyvenęs svetur, gali netekti (ir netenka) pilietybės…(ką tuomet galvoti apie kitus, realius pretendentus į našlaitystę)…Kokių politinės dezorientacijos kuinų valstybė (net ne ta, ne nuvarytų arklių tėvonija) turėjo kažkada įsisteigti šiame, jai aiškiai svetimame Baltijos pakrašty, kad esminės reformos iš tikro šiandien paliktos nebent ir vėl tik avarinės susitelkties atvejams, ar kokio konstitucinio užribio (Hagos tribunolų) malonei (patiems lietuviams eilinį kartą pasirodė per sunki jų pačių užsikrauto sprendimų skurdo našta).

***

Procedūrinę pseudodemokratiją pasibalnojus, eliminuoti patys demos subjektai, kurie būtų buvę pajėgūs ir perinventorinti, ir peratestuoti n e s u s i p r a t i m i n i o v e r t y b i š k u m o klišių sangrūdas, išsikėtojusias ir „didvyrių žemės“ istorijoje, ir eilinių vidaus dabartyje; Lietuva liko neįsivykdžiusi vertybinės savirevizijos nei vardo tūkstantmečio, anei paskiausio nepriklausomybės dvidešimtmečio jubiliejų progomis (praleidusi jas); stagnatinė akademinio sluoksnio bejėgystė išugdė tik besąlygiškai klusnių, ceremonijoms patarnaujančiųjų rutinistų pamainą, kuri amoraliomis savo insinuacijomis jau bus bene pranokusi tuos apibūdinimus, randamus prieškario tautos vadams skirtuose pokario partizanų dienoraščiuose ar sąžiningesnių emigrantų atsiminimuose. Jų, dabarčiai kriticizmu daugiau negu skaudžiai aktualių, refleksijos valstybėje pabrėžtinai vengiama, analogijų neieškoma, tarsi nėra. Tad lietuviškumo kaipo tokio p e r a t e s t a c i j a arba visai nevyksta, arba oficialios vidurkybės teroro net baudžiama, t.y. už reformatorišką iniciatyvą mokytis iš amžinų „istorinių klaidų“ komandiruojama viešojon tremtin; nepasinaudota modern/renesansine kultūr/antropologinių tyrimų sąžinės baze, tokia, regis, tiesiog net nesteigiama Lietuvoje; todėl bet kurioje auditorijoje pasigirdusi analitiškesnės pakraipos kalba išprovokuoja vien išplėstų vyzdžių nuostabą, nesupratimo šoką, priimama už provokaciją ir etc. Berefleksio būvio sąmonė ypač dominuoja dešiniuojančiam lietuvizme…Todėl postcivilizacinių dabarties iššūkių apsvaidomas, pačios šitos šalies susigalvotas ir iki šiol kvailiausiai tebereprezentuojamas neva tapatumas, skleidėsi net ne snobiškame ar diletantiniame (tipo mūsų skilandis, madam Europos dėmesiui!, skiriasi nuo prancūziškojo ir pan.), o aritminiame/ antrarūšiame cratos savisanguliavimo dirgesių vištakume (jau net ne graudu prisiminus Lietuvos – drąsios šalies dipkurjerizmo įvaizdį). Pati nacionalinių pasipasakojimų medžiaga bei jos pasiteikčių sistema esti su įgimta viso etnoorganizmo disfunkcijų yda, kurios, deja, nepripažįstama, tad nesigydoma, už pagrindą tebeimant dekoratyvią, megstą beretinės hipnozės simboliką (pamiršus bent kiek homogeninę begalybės pajautą fiksuojančias balso archetarties sublimemas). Visų pirma lituanistinės literatūrologijos bei kalbotyros užduotys būtų kuo skubiau iš savo trajektorijų šalinti betkokias virsminio kultūros atgimimo kliūtis, barjerus sveikam protui, o ne milašinti ar atėninti Pilėnus, vėl bajorinti klojimų teatrus ar šventenybinti grubių praeities/dabarties šmėklų greblą beraštystę. Tai bene patys pavojingiausi akmenys, užsitūnoję etnoistorinio organizmo kepenyse, užtat dėl nepakeliamų, dabarčiai skausmingų dieglių bei priepuolių, regis, taip smogiantys per piemburniškai rotuojamus smegenis, kad etnobendrijos sąmoningumas kolkas juda tik viena – kaltinimų kaimynams krypties puse, be išlygų liaupsinant ir gailint neva amžinai skriaudžiamų ir vos ne tobulos sėklos bei plazmų savęs.

***

Badė akis absurdiškas disbalansas tarp bakchanališkos griovikų drąsos (visų pirma, kai komandinė etnoliumpenų chunveibinystė okupavo mokslo, švietimo, net žemės ūkio ir apskritai valstybės valdymo sferas), ir tarp statytojų (tariamų buvusiųjų, netgi aktyviųjų iš perestroikinės kartos) su primesta jiems nesama kalte (tiksliau, ideokliedesiais apie negyvenimą Lietuvoje XX a. II pusės laike, apie kažkokius privalomus biografijų prarastumus ir pan.); šį kerštu varomą šyzą lydėjo niekuo nepateisinamas (nusikalstamas, nes revanšistinis) negabiųjų atsiskaitymas su talentingai dirbusia, Lietuvą aneksiniu pokariu atstačiusiųjų ir į Kovo 11-ąją atvedusiųjų karta; lipinant jai nepamatuotą, skolintų savokų be sistemos, taigi psichotinį (kolonializmo/kolaboracionizmo ir t.t.) etiketažą, užuot išanalizavus apčiuopiamas šios istorinio laiko atkarpos realijas, t.y. šalies praradimų vs atsilaikymų metaprasmes, pagerbiant nukraujavimus kompleksiškai sustabdžiusiųjų (tegu ir stagnacinę) gaspadorystę. Liko nepasinaudota H.Juškevičiaus tipo ir lygio figūromis, žmonių – uolų patirtimis bei verte, nesurasta kompetencijų ir iniciatyvos proporcija su liberaliąja ir „frontine“ išeivija (o Laisvosios rinkos instituto jauni ekspertai Povilo G. tipo ekonomistų nurašinėjami į neva komjaunuoliškų asorti nuostolius). Jokiai politinio aktyvo pusei Lietuvoje netapo akivaizdu, kad nei vien komisariškų šūkalojimų apie aneksijas, anei vien žemažiūrio pragmatizmo nepakaks valstybinio sąmoningumo modernioms vizionierystėms realizuoti (jeigu tokių vizionierysčių dar esama Lietuvoje); nebent pagadą padarytų pats jauniausias Iljos Laurso lygio/tipo kartos atžalyas; o kolkas jurisprudenciškai nepagrįsta vienas kito užsipuolimų, nesibaigianti vadizmų ir visų karo su visais liga, visuomenei įpiršusi idėjų nesandermės pleištą, sutrypė kompetentingesnės minties verslumo, estafetinės veržlumos iniciatyvas (bene dėl to jos aiži it nekokybiškos trinkelės sostinės Gedimino prospekte); ir tai gali būti daugiau negu simboliškas ateities netvarumo akordas mūsų/nemūsų Lietuvoje, jau šiandien uždusinusioje posthumanistinę deimančiukų stabilizacijos aistrą (visų pirma gyventi gimtinėje pasiryžusiuose žmonėse); tą galimybę, kuri turėjo suklestėti šitoje XXI amžiaus šalyje; deja, nepateisinamos ir iki šiol neįvardintos startinės „patriarchų“ klaidos padidino ne tik išorinės (fizinės), bet ir vidinės (moralinės dvasinės) emigracijos, skyrybų su valstybe mastus; mat bet koks nemotyvuotas ir konstituciškai ar savo esme beraštis polit/destrukcijos bandymas net palyginti normalioje šalyje ją suėda it kaspinuotis, įsitaisęs etnoorganizmo realybės viduriuose, arba veikia it ilgai, bet grėsmingai tiksinti bomba – klastinga programa (beje, Lietuva jos nemato, negirdi, nes svaigsta 2020-ųjų – 2030-ųjų projekto blėniais, iš tikro dabarties Lietuvos tikrovę slepiančiais saviizoliacinės priebėgos pakaitalais, nejučiomis išduodančiais chronišką valdžių nesusitvarkymo su savo silpnumu bėdą); mat čia pat krenta pati antireprodukcinių procesų metavertės savikaina šalyje, toliau gręžianti juodąsias, neatitaisomų padarinių etnoso ateičiai skyles; jų neužkaišios nei apsukrūs, bet sustingę senojo sukirpimo „biznieriai“, anei šaunuoliški įvairių rinkos gvardijų eiliniai, taip pat ir pereinamoji tarpinė bei jaunoji, jau po Kovo 11-osios į greitąjį Lietuvos traukinį įšokusi, tačiau etiškai beimanentė, nes behumanitarių nuostatų „inteligentija“( tik žinių visuomenės obalsiu savo technobaterijas pakrovusi);

***

Per stambiai, per niekingai degradavusi pati lietuviškosios savimonės gnoseologija, gležna iki šiol buvusi, visai nusitupdė puikybės pilnon politinio ambicionizmo daubosna, palikusi šitą šalį subjaurotą a t s a k o m y b i n ė s e g z i s t e n c i j o s rezultatų, valdymosi paieškų pozityvo prasme. Indiferentizmas ir apatija vietoj sumanumo aistra švytinčių veidų, impozantišku veikimu trykštančių asmenybių; empirialių „gardaus kąsnio“ skanduočių dominija, kuri nesimaitina nei realybės, anei švarių rankų ar proveržiškų idėjų mentalitetu; silpna kultūrinės vaizduotės, nelygu pertraukto sapno kreatūra (net malonumo ir baimės pasąmone rišliau neakumuliuota)….Daugiau negu simboliška, kad pirmoji po Kovo 11-osios valstybės premjerė ne visuotinės šlovės ir pagarbos maršų pakyloje, o komos patale: dėsninga baigtis po tiekos atsidavimo ir kovos už gimtinės reikalus metų; beje, išskirtinio stiprumo moters būta, kuri nelygu pati istorinių negandų išsekinta/užgrūdinta Lietuva, du pastaruosius dešimtmečius atsilaikiusi prieš jos adresu mėtomus teisminius, su persekiojimo įgaliojimais apginkluotų tranų ir piratinių štabų desantus, be perstojo organizavusius stabmeldiškai prieš jos asmenį nukreiptų gyvenimą nuodijančių ir susidorojimais besimėgaujančių samdinių brigadas; iškilieji, istoriškai didingiausieji šitos šalies veikėjai – piliečiai ir šiandien primena dar J.Lindės- Dobilo žodžiais įvardintą pačią stipriausią – artojėliškos jų metakokybės – Lietuvą; analogija ekspremjerei – įspūdingiausias vyriško tembro bosas Vaclovas D., atsiperkąs parkinsonu, reziduodamas toli nuo jį terorizavusios amoralumo harpijų tėvynės.. (taip įprasta vertingiausius, gražiausius savo žmones barbariškai niokojančioje šalyje); pereinamojo laikotarpio specifiškumu uoliai spekuliuojantys politrukiški avantiūristai iš tikro yra suorganizavę tokią valstybės vidaus režimiką, kuri nesteigia telkiančios meno slaptažodžių šventės, o atvirkščiai, proteguoja dekonsolidacijai lipnią quasieufemistinės sąmonės trendų gipsatūrą; korupcinio junglumo vaidmenį joje atlieka beparolė, antraeilystėmis prekiaujančių standartinių polit/uniformizmų, genštabinės mados manufaktūra, kuri šitoje šalyje tik rezervistiškai kelia etnoso gyvybei pavojingą – suicidinės organizmo siur/anomalijos – temperatūrą;

***

Demokratinio vektoriaus potyrių, beišsiduodančių nebent buityje bei ekspresyvaus geismo reikmių vs tiesos malonumų reliatyvo laisvė Lietuvoje niekaip nesukimba nei su proriterinio kultūrtrėgerizmo matricom, anei su gyvom tariamų etnosavasčių lokalybėm; nes Lietuvoje šias minties įsolidinimo farmacijas abejaip sintezuojančio libidinio etoso net atpažinto kol kas nėra; nesigirdi jo nei istorinių laisvės kvalifikacijų kraujyje, anei dabartį įreiškinančio projektavimo sklaidoje; nepažįstamas lietuviui nei dvasinės jo anatomijos realus išsitardymas, anei konkurentabiliau jį istoriosofinančio proto pastanga; bebiomis gimtasis raštas gali net nenutuokti, kas yra jo kalbos pra/rebusų kalba, atminties kontr/indikacijų atmintys ar laiko kosmorasties lai(š)kai jame, t.y. iš ko susideda lemtingosios dvasios meno pajautos rašytiniame krašto meta/humanitarizme, save realizuojantys išpažintinio apsinuoginimo veikslai, grįžtuminis Laiko kapsulių paslapties įminimo pobūdis (nes kanoninė rutina Lietuvoje dar lėbauja agresyviomis priešpriešomis laisvųjų gyvenimo asociacijų tėkmei); todėl Lietuvos darbai niekaip nesivainikuoja racionalesnėmis neoheroikos tvermių įžvalgomis; trukdo per stipri abejotinų lituanus stereotipų sankaupa (it būtų „sustingęs libido“joje), primenantys nebent taupymus ekonomikoje, kurie tačiau be juos proveržiškai persmelkiančio radikalaus įdirbio, gali baigtis ta pačia anarchine katastrofa; nes taip barbariškai linksmai baigiasi visi neišsipildę zoologinės žmogaus tikrovės instinktai, atpažinimu neišsivadavę iš savęs, per ilgai konspiravęsi tik komunališkai mandagiais kastruoto lituanocentrizmo nutylėjimais… Nieks Lietuvos neverčia vykdyti pasitiktinius darbus viską šluojančiam sprogimui arba atsidurti karcinominės paskirties lazarete. Tačiau pravartu šitai šalelei žinoti, jog bet kuri, net ir banališkai beelitė, bekatarsė etnobendrija, privalės išmokti rašyti kuo autentiškesnę, atvirą (tegu betransgresės savo istorijos) praeities riktų biografiją, išgirsti ne savitikslią, tad gal ir ne itin malonią išpažintį; tiktai tuomet ainiams, gal ir galima tikėtis, pradės ryškėti, jog tai neišsemiamai patikimas ir vienintelis nepakartojamas modernių jos dabarties/ateities permainų šventraštis… Deja, kolkas tokio intelektualinio produkto beepėje Lietuvoje niekuomet nebuvo ir šiandien (kai jo labiausiai reikia) net kontūrų nėra. 2012 07 06

Įvadinis štrichas almanachui „GRANITAS“/1930

Posted By on June 10, 2015

Įvadinis štrichas almanachui „GRANITAS“/1930 (pagerbiant jo estetiką bei vertimus) apie vieną išskirtinę literatūros almanacho iniciatyvą (prieškariu) ir nepamainomą jo redaktorių-sudarytoją bei iki šiol pasitaikančius (juokingai aplėpausiškus) mėginimus ignoruoti modernaus aristokratizmo indėlį į tą meno kultūros proveržystę, kurios Lietuva stokojo, ir kuri užkoduota buvo iniciaciniame leidinio krypties vertikalume     Ar tik jubiliejine dingstimi išskiriame Juozo Keliuočio 1930 – aisiais suorganizuotą naujosios literatūros almanachą GRANITAS? Be abejo, ne. Nors estetinės (minties) stabilizacijos požiūriu, ir Lietuvos, ir literatūrinio jos at(si)naujinimo pastanga betarpiškai skleidėsi būtent g r a n i t i n i a m e, meninį žodžio tvarumą keliuotiškai „nešančios“ kalbos, s t i l i z a c i n i a m e jos duomenų apie „psichofizines galias“ turinyje. Stilizaciją J. Keliuotis regi intelektualiai suvaldytame estetinės vaizdo kurtuazijos momente. „Poetas kurdamas yra laisvas nuo empirinio pasaulio despotizmo“, – J.Keliuočio dėka ir Lietuvoje kontūravo(si) teoretiškai įsakmi Vakarų individuacijos polėkio (apie „formą – meno egzistencijos pagrindą“) niša.[1] Dėl to J. Keliuočio (1902 09 04 – 1983 05 25) „Granitas“ ir nūdienos atžvilgiu išsergsti nepalydovinės prabos kozirį, rasdamasis kitų dviejų (P.Juodelio „Pjūvio“/1929 – 1930 ir S. Anglickio „Linijos“/1932) – (ne)priklausomumu ir prezentatyvių, ir drauge labiau pažeidžiamų leidinių (it slenkančio jų abiejų savišaukos grafiko) viduryje. „Granitas“ tarsi koks nelūžtantis dviejų tarpukario dešimtmečių vertikalės (iki 1940 – ųjų) stuburas-centras, ir drauge tuos dvejus proporcingojo Lietuvos istorijos luito sandus prilaikančios literatūrinės jungties pagrindas-sija… Kas be ko, šiandien svarbu taip pat ir vadybinių J. Keliuočio iniciatyvų bei fenomenalių šios rūšies asmens gebėjimų modernite. J. Keliuočio strateguojamas vertybinės kaitos užduotis Lietuvoje įprasmino jam rūpimi visuotinės krašto gyvenimo reformos tikslai; o šiems realizuoti neišvengiamas buvo organiškumas, t.y. granitinė/naujaromuvinė, įkainota „naujuoju humanizmu“, vadinasi, programinė (politinė), tačiau idėjų universalaus sutaikymo manevrui telktina Lietuvos kultūrinio tapatumo sėkmės prerogatyva . Ne iš lubų radosi 1996 metų A.Nykos – Niliūno hipotezė apie galimą J. Keliuočio vaidmenį kultūrinės lietuvių emigracijos kontekstui: tuo atveju, jeigu „Ateities spindulių“, „Naujosios Romuvos“, „Kūrybos“, na , ir, žinoma, „Granito“ redaktorius (J.Ereto vadintas „gyvo būdo humanistu“), įsivaizduokime, po karo nebūtų pasilikęs Lietuvoje; gerokai kitaip, Nykos – Niliūno akimis, atrodytų tuomet visi, ne vien žurnalistiniai, laikraščių ar knygų leidybos reikalai, koreguotųsi pats „humanitarinės kultūros gamtovaizdis“ išeivijoje.[2] Taigi pokeliuotinės kartos kritiko A.Nykos – Niliūno įtaigojama versija, jog veik visą subkontinentinį lietuviškosios išeivijos mostą bei „amerikinį“ jos horizontą (tegu įrėmintą iš Europos „atsivežtine“, apibrėžto istorinio laiko lektūra bei „paryžietiška“ filosofija), būtų galėjusi užpildyti viena, savo kūrybinės energijos transakcijose netelpanti, bet kitus įspūdingai (svarbiausia, neantagonistiškai) telkianti J.Keliuočio figūra. Ar su sėkmingu leidybinių idėjų prodiusavimu, ar su tam tikra jų recesija (dėl jos Nyka – Niliūnas niuansuotai linkęs įspėti taip pat) susisietų naujaromuvietiškasis aktyvizmas? – tai hipotetinė J. Keliuočio (J. Lindės – Dobilo mokytinio Lietuvoje, o užatlantėje – „Pakšto junior“) kultūrinės biografijos puslapių, jų retro/efektacinės sklaidos problema. Ją taip pat vertėtų svarstyti (progai nutikus) atskiru darbotvarkės klausimu, kadangi tai savaime reikšminga tema, išsiaiškinant (susitarimo būdu) patį lietuvių literatūros naujumo konceptą; ne tik žavintis reklam/funkcionaliu J. Keliuočio almanacho „Granitas“ paantraštės taiklumo lygiu, bet ir ką ši nuoroda – naujumas – reiškia bei koks jis būna/yra ir 1930 – ųjų „Granite“(preliudijoje į „Naująją Romuvą“), ir visame XX amžiaus intelektinės – estezinės brandos (kaip) literatūrinio modernizavimo(si) siekiamybių panoramiškume.[3]   ***   O 1930 – aisiais jau ir Lietuvoje, įkandin vytautiniams ideo/iškilmių furorams bei emigracinei soc/nukraujavimo erozijai, intelektualinėje srityje kaupiasi vos ne „plejadinis“ pagyvėjimas, dalies humanitarų užmojis bent mintijimą bandyti kreipti atheneum‘ine linkme; tarsi netiesiogiai būtų išnirusi (ateitininkavimams kažkiek net provokatyviai žaisminga) arbaarba briauna, skatinusi „mąstyti“, t.y. Lietuvą ir save pradėti „tyrinėti vertikaliai“ (anot J. Ereto, startavusio, analogiškai J.Keliuočiui, personalia redaktoriaus misija, tik ne jaunųjų rašytojų, o universitetiniame „Atheneum“ žurnale). Vertikalumo matmuo, regis, privalėjo įgyvybinti egzistencinių intelektinės vaizduotės aprėpčių šaknis, instinktyviai spurdančias mintimi save transcenduojančio rašytinio akto estetiniame vaisingume.[4] Juolab 1930 – aisiais, suaktyvėjusių (despotiškai horizontalių) Lietuvos valdžios draudimų fone, toks ateitininkiškasis pa(si)raginimas tapo kultūr/rekomendacinio pobūdžio, kūrybinę sąmonę vaduojant ne tik iš režiminių varžtų dominijos (Lietuvoje, kaip visada, atsiduodančios provincialiu buitinės kasdienos trumparegizmu), bet atsisakant ir pačių, žvilgsnio nykumu troškių (nors visiems oficioziniams etno/mitams – šimtui metų priekin – palankių bei patogių), savigyninės rekreacijos metodų; būtent šie, komfortabiliai įsitaisydami nebrandžių galvų (it nebaigtų pax patria galerų) smegenyse, – vis vien bėra tik pastoliai aukštąjam granitinės traukos humanitarizmui atsirasti (jis ir radosi kūrybos estetinius apipavidalinimus J.Keliuočiui ėmus matuoti a la Lindė – Dobilas, vadinasi, žmogumi, o ne jo erlebnis lietuviškai (pa)prastinančia, dažnai dar ir pigiai beminte, vien šovinistiškai įegzaltuotos politinės schemos doktrina.[5] Beje, lietuvių literatūrinėms aspiracijoms atheneumizmas bei vertikalumas nejučiomis tampa transepochinėmis sąvokomis, susijusiomis su modernios subjekto savimonės (kurti) galia bei humanitarinėmis jos individuacinės saviugdos („aristokratiškesnės“kritikos rasties) prerogatyvomis (kurioms interpretacinės dirvos istoriniame lietuvių humanitarizme, ne tik 1930 – aisiais, o kur kas anksčiau, ir ne tik J.Keliuočiui su Eretu ir Linde – Dobilu pasimatė, – arba labai labai maža, arba ir visai nėra)[6]. Neišvengiamai stiprėjo erudicinė kontr/interesų atmosferos būtinybė, kuri tarpukariu pakankamai dinamiškai išvešės (nebe naujaromuvinės elitinių J.Keliuočio postūmių „šlovės“), vokietmečiu išgirsta bus taip pat S. Leskaičio ir J. Keliuočio redaguojamu žurnalu „Kūryba“ bei ekstremaloku jaunųjų antologijos „Kas girdėti kalnuose“ akordu[7]; palyginti autentiškai pokariu (tarp solidarių kompromisų sau patiems ir Vakarams)ji „nutūps“ išeivijoje. Tad Nykos–Niliūno 1996 – aisiais minimi, su J.Keliuočiu problemiškai/hipotetiškai, bet vis dėlto siedintini/siedinami „Žemė“, „Lankai“, J. Girnius – visai realūs pakaitiniai (ne)hipotetinės J.Keliuočio veiklos (išeivijoje), o iš esmės netgi granitiniai galimo proveržinio jos mastelio (laike) ženklai. Būtent jų fone šiandien yra pagaunama dar viena provokatyviai probleminė Nykos – Niliūno užuomina dėl jau minėto vertikalumo, neakivaizdžiai gretintina ir su prieškarinėmis J. Ereto bei K. Pakšto re/vizijonierystėm, ir su keliuotiniu, į estetinę mintijimo patvarybę kietai nusistygavusių, nehorizontalių vertės eisenų būdu (save telkiant integraliam teoretinės 1930 – ųjų kondicijos kultūrvaizdžiui su(re)formuoti). Visa tai įgalina palaikyti vėlesniojo Nykos – Niliūno etapo dienoraštinius atradimus, jog net įdomūs, tačiau bevertikaliai „formaliniai pažadai“ negali gilybiškai realizuotis, tiesiog nepajėgūs pratęsti savęs poezijoje, kuri pati savaime „lieka horizontali“[8]. Tampri (savaime) analogija su entuziastingu J.Keliuočio atsiliepimu iš 1932 – ųjų apie ryškų tuomet „Pjūvio“ grupės poetą: jubiliejinė pusės amžiaus trukmės (atskirčių) jungtis tarp J.Keliuočio ir Nykos – Niliūno, jungtis, abiems vertintojams randantis XX amžiaus literatūroje, saviapreiškiminiame estetinio jos kalbos supratimo, moderniame minties dinamikos akte; „Granito“ laikų ir užuominų kritikui sumaniai ir taikliai (beje, „Freudo kalba“), apsibrėžus vertikalumo atskaitos taškus, ankstyvasis pjūvininkas Aistis (tuomet dar Jonas Kossu-Aleksandravičius) J.Keliuočio recenzijoje įesminamas naujaromuviniu, paties kritikos žanro pasamoninį vertikalumą (į)steigiančiu įvadinės, bet ganėtinai kibios (nes granitinės) plotmės vertinamuoju subtekstu: poezija, kurioje „erotinė meilė“ nėra įgaivalinama mundus concentratus, nevirsta „prisikėlimo religijos dieviškąja ekstaze“, kitaip tariant, nesigeneruoja kodiškai realiu onto/erotinės amžinybės vertikalumo mitu;[9] įgyja nebent papildomų indikacijų likt našlaujanti, vadinasi susidėjusi tik su horizontalių pop/emocinės būklės simptomų kartele (jai stigtų atitinkamos erlebnis energijos save pačią pranokti, katarsiškai ištęsėti, kol „vienatvės žvėris“galiausiai transformuotųsi į „amžinąjį moteriškumą“ milašiškai pulsuojančias nihumim‘ines, iš prapoezijos išnyrančias vertikalumo stilemas)[10]. Tokia J. Ereto, Nykos – Niliūno (per prieškario J. Keliuotį ) seka (su pastarojo dėmesingumu ne tik Milašiui, Claudeliui, bet ir W. Bleikui bei R. Tagorei), svarbi tampa šiandien nelygu tiltai, permetami vertikaliai sulydytų, vaivorykštinių kritikos suberdvių skliautu, įveikiančiu pasaulėvaizdinio Vakarų universalizmo epochas ( idant ir modernios literatūrinės vaizduotės arka Lietuvoje suartintų jas visas, vertybiškai aptrupėjusias (nes granitiškai nepakankamai puoselėtas) iniciatyvių subjekto minties pasivaikščiojimų krantines). Suartina, net suglaudžia jas (kultūriškai nepriaugintas) istoriniame Lietuvos laike. Ir dar papildomai įtraukia pogranitinės, tarpukariu dvasiškai bei erudiciškai itin išlakiai ištįsusios pamainos, užtat J.Keliuočio ypatingo atidumo nusipelniusias, jaunas to meto gimnazistų ir studijokų figūras[11]. Transšatrijinėn retroprojekcijon, šiandien akivaizdu, ir įsilieja Mamerto Indriliūno (1920 sausio 28 – 1945 vasario 21) korektyvi, XX amžiaus lietuvių literatūros raidą (visai nejaunuoliškai) veik metodologiškai/granitiškai perstabilizuojanti pastaba, įgelianti vadovėliškai sekliems gimtojo sodžiaus „klasikų“ horizontalumams: joje atkreipiamas dėmesys į „žemiškus poetus“, kurie turtingi garuojančiais, sultingais vaizdais ( jais stačiai tiršti), tačiau be „krikščioniškai suprantamos sielos, jos vertikalinės linijos“ (beje, J. Keliuočio žurnale „Kūryba“ bus paskelbta ši teoretiškai istoriografinė jauno talento Mamerto Indriliūno išmintis vertikalumo tema).[12] Joje niekas nekaltinamas grupinės nuožmės pagonizmu (kaip ir J.Keliuočio ar Nykos–Niliūno refleksijose apie prieškario Aistį ar XX a. II pusės poetų iš Vilniaus knygas), bet rutuliojama (neoneo)granitinė pozicija: vien horizontaliai garuojanti gamtinė ego prigimtis (netgi aistiškai ar a la S.Jesenin emocionali) nekonsteliuoja su metafizine egzistencinio nepriklausomumo idealybe kalboje, su tuo, kas J.Keliuočio jau „Granito“ vedamajame apibūdinta buvo kaip moderninei Vakarų poezijai sava „sukondensuotų simbolinių ženklų“ (vertikalumo) būtovė.[13] Mat vien tik „sveikas ir stiprus jausmas neturi skonio“, – provakarietinę minklę užmena tautiečiams, cituodamas Tomą Manną, J.Keliuotis „Granite“ (p.5), vos ne atitardamas Lindei – Dobilui apie „sintetinės intuicijos“ lyginamąjį svorį estetizme, šiam apsigyvenus „grynosios dvasios karalystės“ kaip tiesiogiškumo esmes vertikaliu riterio-meisterio- dvasios magistro menu sugavusioje (bet jau ne konservatyvių, ir ne amorfiškų emocijų) raiškoje. Lietuviškajame kūrybos ir kritikos žaizdre regime vyniojantis grįžtamąjį (įcentrinį) ryšį tarp teoretiškai susišaukiančiųjų, tarp komunikuojančiųjų vertėmis laike, tarp savaime bylojančių apie esmišką vertikalumo (re)misijos skirtį: „žali jausmai“ arba „nestilizuotomis ašaromis“ garuojąs pergyvenimas J.Keliuočiui nėra poetiškas „pats iš savęs“, – teigiama „Granite“(p.5). „Vaizdas pats savyje nėra poetiškas,“ idėja – tik beskonė taip pat, – priduriama (p.6). Tuo sugestijuojama nemanieringa meno suvokties korekcija Lietuvoje, jog poetinio mintijimo branduoliui esant nesubstancialiu, menksta saviinterpretacinės jo (tegu ir, tarkim, pjūvinės) gebos, autentiškas kritines atliepas pritraukti įgali kultūra; silpsta Kito it Dievo dosje kalboje, kadangi randasi dar ne (a la P. Claudel) vienlyčiame Jame, o betapatumo utopijos gniaužtuose, natūralistinės horizontalumo kilties beekstaziam šiurkštume, taip ir neįgijusi atheneum‘inės – transcendencijos ir helenizmo vienio – vertikalės, esmiškai švytėjusios veik visų būsimų XX amžiaus aukštojo modernizmo klasikų kūryboje Vakaruose; įskaitant ir tuos ( gal net pirmiausia juos), kurie sąmoningai atsiranda (tegu ir ne visi pirmąkart lietuvių kalba) 1930 – aisiais J.Keliuočio „Granite“ – Paul Claudel, Stefan George, O.V.De L. Miloz, Rainer Maria Rilke, T. Werfel[14]. Iš jų lietuvaičiams vis vien galėjo būti (regis ir buvo) pravartu (turėjo būti tiesiog daugiau negu profesiškai/likimiškai saldu) „metafizinį skystumą“ (Lindė – Dobilas) trokštant paversti (jeigu troško) prasmės mirksnio (Poetinėje Tiesoje) vynu; vėliau, gal būt, skulptūriškai skaidriu kraujo vs kūno monados (kalboje) skrydžiu, vadinasi, jau tikrai vertikaliu, saviartikuliaciškai taiklios Rašto būties organizme ženklu, simboliniu gerosios jo žinios (aštrios it „žalvario angis“) kirčiu[15].       ***     Vertikalumo nesant nei žodžio (tik lyrinės prisikėlimo raiškos) plane, anei sublimacinės subjekto (Kito) perkėlos interpretaciniame (per menkai aristokratiniame kritikos) ar paties poeto estetinės savipratos reflektyvume, – atsiveria abipusė hermeneutinės kilmės nesėkmė, totalaus (antiatheneum‘inio) normiškumo, dvasiškai nederli gamtizmo/gentizmo materijos pragarmė (užtat gali būti J.Keliuočio pajuokiama, nes užsitęsusi, t.y. Lietuvoje tyčia užtęsiama dienos ar epochos prietarų mados trukmė); likusi nepaveikta ir pati neįveikusi egzistencinių kūrybos universalumo, vertikalios jo ašmenų galios erdvės, – ji atsiduria „cerebral cortex“ (T.S. Eliot) tradicijos paraštėje; J.Keliuotis (Lietuvoje) atitartų (ir atitarė), jog tokia poezija – „nerimto modernizmo“ aneksijų zona, kuriai jis 1930 – aisiais ir priešpastatė tuos penkis rimtus Vakarų modernizmo autorius; drauge su savo paties bei dviejų kolegų lydinčiaisiais straipsniais, kondensuotais kritinės kontekstinės informacijos essay: juose solidžiai kalbama apie to meto prancūzų moderninę poeziją ir estetiką (J.Keliuotis), tikslinant lietuviškojo romantizmo sąvokos (ir giminės) alogiškumus (J. Grinius), argumentuojant dėsningas tarpukariu vokiečių ekspresionizmo metamorfozes, bekrypstančias magiško, idealiojo realizmo pusėn (I. Skrupskelis).[16] Tokiu būdu intelektualiai, moderniai entelechėjiškai stilizuotoje „Granito“ visumoje buvo gyvai postuluojami amžinieji alcheminio poezijos stebuklo vilties pradai, J.Keliuočiui juos ne tik „organizaciškai“ siejant su moderniniam individuaciškumui charakteringa paslėptų subjekto disfunkcijų (veik pata`fizine) vara, net siurrealiomis hedonistinio pasąmoningumo pojūčių gelmėmis, galimai besišaukiančiomis ne grynai artaud`istiniu Ventre brule kentaurizmu, o neoviduramžiško ego dvasios stoicizmo linijų; mat šios akivaizdžios ne tik Vakarų autorių – P. Claudelio odės „Dvasia ir vanduo“ fragmente (verstame paties J. Keliuočio), ar A.Vaičiulaičio lietuviškai perteiktame O. Milašiaus „Nihumim“e; taip pat ir savų, tuomet dar žvalių, jaunų, šaunių, pasaulėžiūriškai margokų granitininkų J.Banaičio, B. Brazdžionio, P. Karužos prozoje bei v e r t i k a l u m a n pasidavusiose, „rimtam liberalumui“ (J.Lindė-Dobilas) nenusižengiančiose jų eilėse… Tačiau apie tai galėtų būti prabylama kitos istoriografinės intrigos proga ir gėrėjimosi naujumu kalba, toliau pagarbiai aktualizuojant visų pirma g r a n i t i n ę J.Keliuočio almanacho misiją: vertikaliai frustruojantis „vien grynai literatinio judėjimo ugdymui“(p.3) Lietuvoje (kurį egzode transreformistiškai pratęs „Literatūros lankų“, daugiau negu modernių christianistų jungtinis ekipažas).   2010 12 20



[1] “Granitas”, p.5. Gaila tik, kad iki pat mūsų dienų ją, tą nišą, taikosi aplenkti „prievartos materialistų“ ordos, tebeplėsdamos vulgaraus determinizmo penimas stovyklas; J.Keliuočio palikimą jos drįsta apiberinėti kaltinimais nedemokratizmu, stiliuje įrėmija piknaudžiavimą rafinuotumu, lingvistinėje komunikacijoje – ornamentikos ydas.. Tuo tarpu „Granito“ recepcijai (net deformuotoje istoriografinėje sąmonėje) derėtų klostytis absoliučiai atvirkščiai, kadangi jau pats almanacho redaktorius amžininkams skelbė, jog tai bus aristokratiška, modernios pašaukiminės literatūros knyga. Tokios Lietuva ir sulaukė tuomet.
[2] Keitęsi esą būtų (sic!) netgi „Žemės“/1951, „Literatūros lankų“/1952-1959 lygio, sumanymų produkcijos pobūdis ir geo/teoretinės valios planai („būtų nepasirodę“, „Girniui nebūtų reikėję eikvoti brangaus laiko žurnalistikai“ ir pan). Pl. žr. Alfonsas Nyka – Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000. V. 2003, p. 475. Regis, Nyka-Niliūnas bus “žvilgtelėjęs” A.Maceinos pusėn, mat naujaromuvinį respektą filosofas taip pat siejo su jaunosios kartos vykdoma, jo žodžiais, pažangaus turininio bekompromisiškumo ir demokratijos iniciatyva; na, o šiai linkmei, tikėjosi, pasiduos net konservatyvi senoji minties tradicijų katalikybė Lietuvoje…Atsitiko ne visai taip peršant konservatizmą su demokratijomis gimtosiose etnoplatumose.
[3] Ar tikrai J. Keliuotis būtų ekstensyviai sustabdęs išeivijos perkėlų laiką ties vokietmečio „Kūryba“, – taip pat atskiro pasvarstymo reikalaujanti Nykos – Niliūno išsakyta pastaba (prie kurios it naujumo naujume ribos neišvengiamai privalėsime, gal būt kitomis progomis artėdami, grįžti; mat J.Keliuotis, regis, tokio mentaliteto „konservatyvus veiksnys“, kuris, tikėtina, Amerikoje būtų galėjęs „ sukontaktuoti“ ir su pačia Beat generation beatifikantų grupe, ko, net labai benorėdami, jaunesni lietuvių egzilininkai nebūtų sumoję atlikti, kadangi ( prieš savo įnoringą valią) priklausytų, vis dėlto, ne tokiai kraujo „ekstrymo“ tėkmei ir interesų dinamikos linijai; net jeigu ir būtų (buvo) troškę „išsivaduoti“ iš „36-ųjų generacijos“, „ krikščioniškų normų“, frontiškumo/šatrijietiškumo ir etc.; mat kai kas jų – žemininkų – tęsė granitinės turinizacijos dinastiją/gerino giminę, bet ne iki galo bus patikę/pavykę patiems; kodėl? – taip pat atskira, naujumo ( per jų ateitininkavimo kontaktus su Vakarais) persvarstymo reikalaujanti tema).
[4] Plg. Lindės – Dobilo džiaugsmą savo mokytiniu perskaičius J. Keliuočio straipsnį „Jaunos dienos“ dar „Ateityje“: „vis tik jis skiriasi iš kitų“, tačiau ir jam dar „trūksta minties“, – pastebi (autentiškai sirguliaudamas lietuviškojo faustizmo ilgesiu) 1924 m. 03 28 laiške.žr. Julijonas Lindė – Dobilas. Laiškai. – V. 1999. p.129.
[5] Žr. kai kuriuos (įvertinamuosius) straipsnius rinkinyje, skirtame garbingam J.Keliuočio mokytojo 130 – mečio jubiliejui: Julijonas Lindė – Dobilas – literatūros esmių ir laisvių architektas. Mokslinės konferencijos medžiaga. V. – 2003. Pridurtume, jog tarpukario nepriklausomybės Lietuvoje šios dvi, viena nuo kitos taip pat nepriklausomai besidarbavusios lygiavertės asmenybės, nusipelno išskirtinio, todėl jas vienijančios artumos, dėmesio: visų pirma dėl prakilnaus atsakomingumo respekto, už vertybiniu Vakarų kategorialumu pakrautas įžvalgas, interpretatyviai gan laisvas nuo lokalinės ir idėjų, ir formų siauraprotybės patologemų. Ir Lindės – Dobilo, ir J. Keliuočio mintysenai charakteringas nekonvencionalumas, kūrybiškai integruojąs atheneum‘inės jaudros ir vertikalaus sąmonės sacrum stichijas (perspektyviai potencialias (vos ne a la E.Pound) formą dinggedicht`iškai aktyvinančios turininio matmens organizacijos labui, nedisonavusios, beje, su niliūniniu 1949-ųjų požiūriu, jog „1930-ieji mūsų poezijos renesanso epocha“).
[6] Nė vienas, net ultraaugustininio sukirpimo redaktorius negalėjo 1930 – ųjų, Laikinojoje Lietuvos sostinėje, Kaune prabilti apie tokį literatūros sambūrį, kokį, pavyzdžiui, britai Atheneum vardu turėjo įsisteigę jau XIX amžiaus pirmoje pusėje (padalinio teisėmis) „Džentelmenų klube“… Preliudija S. Mallarme, S. Georges ir kt. uždariems („poetų rasės“) rateliams megstis, populiariems iniciatyviai diferencijuotuose XIX-XX a. Vakaruose; prototipinė vertikalumo brolijos įžanga, viliojusi ir J.Keliuotį, deja, Lietuvoje gavusį tenkintis pavienių bendraminčių (kurie neišdavė) draugija arba klubine „Naujosios Romuvos“ bičiulių šiluma bei sąjūdine (ketvirtajame dešimtmetyje) jų parama.
[7] „Užkabinusiu“ ir vėlesnįjį A. Vaičiulaitį („Granito“ dalyvį, beje), kadangi jaunųjų manifestantų pripažinimu, pedagoginės utilitarikos buvo sėkmingai atsikračiusi ankstyvoji šio lietuvių „stilisto“ proza. (Žr. Ramutis Karmalavičius. Antano Vaičiulaičio statusas prozos antologijos „Kas girdėti kalnuose“ įvade. Būties harmonijos ilgesys. Antanui Vaičiulaičiui – 100. V. – 2006. p.102 – 113.
[8] Žr. Nykos – Niliūno 1981 m. 07 09 dienoraščio įrašą apie dvi poetų iš Vilniaus knygas, ten pat, p. 114 – 115. Tarsi poetiniame lietuvių “virškinimo trakte” silpna būtų žodžio į(si)tikybinimo (dislokavimosi organizme) parengtis, kraujo kalbos e n t e l e ch ė j a, glūdinti kontaktinėje magiškos simbolių prasmės (minties galios) paslaptyje. Buvo. Silpna (pas kai kuriuos oficialiai aukštinamus iki šiol “prievartos materializmu” išauklėtus “klasikus” ir etc.). Turimas galvoje gražus rašymas be “gilesnių dalykų”, “kažkas kažkur”, anot išeivijos aktorės, literatės ir režisierės Nijolės Martinaitytės, 1995-aisiais viešėjusios Lietuvoje ir subtiliai brėžusios Lietuvos ir niliūnines, t.y. Vakarų rašto alternatyvas egzode.
[9] Žr. J. Keliuotis. Tragizmo poetas. Naujoji Romuva, 1932. Nr. 37. p.769.
[10] 1981 – aisiais rekonstruodamas ikigranitinio laikotarpio nepakankamumų terpę Lietuvoje, ir savotiškai teisindamasis dėl „Granite“ skelbtų P. Claudelio ir Milašiaus kūrinių, J.Keliuotis diagnozavo ir brėžė „simbolinių kūrybos pradų“ vertikalumo poreikių Lietuvai linkmes: „Jurgis Baltrušaitis gyvena Maskvoje ir platesnio betarpiško ryšio (su mumis) neturi. Iki Oskaro Milašiaus mūsų literatūrinis gyvenimas dar nepriaugęs“, – iš 1981 m. gruodžio 22 d. J.Keliuočio pokalbio su Arvydu Juozaičiu. „Naujoji Romuva“ 1995. Nr. 5. p. 18. (atkreipkime akis į mistinę sąšauką datose – J.Keliuotis, čia ir dabar leisdamas dienas, atsimena ano meto nepriaugimus, kaip ir Nyka–Niliūnas, vertikalumo problemą (bėdauną Lietuvai) kažkodėl 1981 – aisiais egzode).
[11] Plg. 1937 m. darbuodamasis vertinimo komisijoje drauge su A. Vaičiulaičiu ir B. Brazdžioniu, J.Keliuotis neatsitiktinai patyrė garbę bei malonumą įteikti laimėtojo prizą už eilėraščius septyniolikmečiui Mamertui Indriliūnui, tam pačiam išskirtinio talento eruditui, kuris ir Nykos–Niliūno atmintyje užsifiksavęs „tylus, kuklus… geriau už kitus apsiskaitęs“ šatrijietis, kalbėjęs tik į temą, „visuomet iš naujos perspektyvos, neprisidengdamas banalybėm“. Dienoraščio fragmentai. Ten pat. p. 165, 306. Negali nebūti graudu ir veik pavydu tokios tarpukario laikų individybės, kuri viltingai (kiek spės) realizuosis pogranitiniuose J. Keliuočio kultūrinės žiniasklaidos leidiniuose: „Naujojoje Romuvoje“, „Kūryboje“ (deja, pamiršta bus net paminėti 2010-aisiais, jubiliejiniais Mamertui metais, oficialiojoje Lietuvoje, nežinia dėl ko įsižiūrėjusioje tik į Mamerto bičiulio B.Krivicko kūrybą ir užsiciklinusioje ties ja).
[12] „Kūryba“, Nr. 4, 1944 m. balandis, p. 233 : regis, niliūniniai “Literatūros lankai” drauge su ankstesne “Žeme” ir mėgins savaip likviduoti šią vertikalumo spragą, “užpildyti” neokatarsinių kalbos transžemiškumo potencijų stoką ir egzode, ir visame literatūriniame XX a. lietuvių mentalitete.
[13] Prieškariu chuliganavęs jų amžininkas S.Jesenin`as minėtinas ne atsitiktinai: jo, „mužikovstvujuščego inteligenta“, poezija ne tik D.Mereškovskiui kėlė asociacijas su imažinistiniu chamiškumu, bet ir literatūros istorikas bei kritikas L.S.Kogan 1922 metais emocinį poeto maištą vedė iš socialinėms revoliucijoms būdingo gaivalo, todėl laikė valstietišku, „bez vyderžki“, „nepročnyj“…Ta pati kultūrinė vyriškumo /vertikalumo/atheneumizmo nesaties paradigma; tad su kalbos „pirmykščio pigmento“ samprata Vakarų (E.Poundo ir kt.) imagizme šios garuojančios emocijos ne ką tesisieja, nors bendros šaknys „tikslaus žodžio“ paieškomis galėjo atrodyti (ir atrodė) tos pačios (kadangi figūravo savigeneracinės reikšmės teisėmis kaip ir avangardizme); šis, tuomet, beje, galėjo apsiginti (ir gynėsi) psichoanalitinės mokyklos argumentais: „Freudo kalba“ tai aukštu lygiu subordinuota poeto organizmo (kalbos) kokybė, pulsuojanti „muskulinizmo aparatu“ beigi intelektu, tuo, kuris (S.Freud, W.Reich ir kt.) moko įsispėti apie… horizontalumo vilionių neteiktinumo grėsmes.
[14] Besąlygiškai atleistina kvalifikuojant šiandienos akimis, tad visų pirma džiaugiantis, kad trys jų versti būsimo nadleristo (komparatyvisto), o tuomet dar jauno vokiečių kalbos mokytojo Alfonso Šešplaukio – Tyruolio, apie kurį paties J.Keliuočio atsiliepimas vėliau galėdavęs būti (ir ne be pagrindo), ne itin palankus: esą mėgstąs garsių autorių eilėraščius, „bet versdamas juos subanalina“. Plg. J. Keliuotis. Varpai – literatūros almanachas. Kūryba. 1944. m. nr. 2. p. 124.
[15] Tokios monadinės (žinoma, ne maksimaliai leibnizinės) atminties poetizmais stengėsi kliautis vienas „Granito“ autorių S.Anglickis, kuris greitai ir griežtai nutrauks santykius su keliuotiniu (Claudelio ar Milašiaus įtakotu), į „plačiąją katalikybę“ gravitavusiu granitizmu. ( Šiek tiek apie ankstyvąjį germanisto S. Anglickio, jo „Linijos“ linijos nepriklausomumą ir iki S. Georgės „graikofilizmo“ vis dėlto taip pat „žavius“ nepriaugimus. Žr. Ramutis Karmalavičius. „Nuopelnų ir nuošalės paradoksai: Stasys Anglickis“ . Šimtamečių literatūrinė karta: bendrumai, skirtybės, tekstai ir kontekstai. K. 2006. p. 23 – 32.
[16] Net orioji literatūrologija (J. Ambrazevičius) suskubo pasidžiaugti „Židinyje“, kad „Granito“ modernizmas nebezdžionaujantis, o literatūrologiniai almanacho straipsniai turiningi, aktualūs ir rimti. (Cit. iš J. Brazaitis. Raštai III, Chicago 1982 .p.349). Tokie ir buvo: net J. Griniaus, kurio integralumas evoliucionuos “konservatizmo pakraipon” ir ketvirtojo dešimtmečio gale su J.Keliuočiu jau susirems net dėl modernizmo V. Petravičiaus grafikos darbuose, akivaizdžiai eksgranitiečiui atitolstant nuo J. Keliuočiui mielų, “Granite” provizoriškai aktyvuotų, tarkim, cocteou’istinių, meno (kaip) dieviškosios emanacijos plyksnio, sampratų bei galbūt moderninio aristokratizmo / lietuviškojo neodendizmo atitikmenų.

Sakmė apie dvišakę gėdą

Posted By on June 10, 2015

apie tai, kad nė vienam demokratinės valstybės pareigūnui nedera užstodinėti jokios, ypač etatinės monografistės, kai ši savus, neva interpretacinius, burbulus it miglas pučia ir pučia, durstydama juos iš kiaurai bobgandiškų pamuilių… Netikslinga nė teirautis, kodėl garbus Vyriausybės narys įžūliai užsirovė: bene bus nesumojęs, kad išteisinamasis jo verdiktas literatūrologės monografijai gali būti analogiškas ginamosioms reprizoms liūdnai pagarsėjusio VEKSO aferų tema. Tik šįsyk specialiai paorganizuotas piaras nacionaliniam LRT ekranui (matyt, ne iš piršto laužti sklando duomenys, jog vyriausybės narys iš pat studentiškos jaunumės yra perpratęs nomenklatūrinius žaidimėlius ir korupcines/karjeristines gyvenimo būdo taisyklėles). Lyg ir gaila žmogaus, įkliuvusio „mūrininko“ statusan negera sava ir beončių Lietuvos situacijėlių valia; o literatūrologei dedikuotas pateisinamasis jo „išrišimas“ galėjo rastis nebent po to, kai pačios Lietuvos polit/etnoso, šitos šalies intelektualinio nepriklausomumo biografijos apmatai jau būtų tiek kultūr(olog)iškai išryškėję modernaus pasaulio šachmatų lentoje, tiek vidujai pakitę bei šiuolaikybiškai prakutę, jog suponuotų nors preliminarius atsakymus į klausimą, koks yra (jeigu yra) pačių humanitarinių mokslų persigeneravimo poreikis nūdienos Lietuvoje; o jis būtinas, kadangi jau net dėl vidurinėms mokykloms skirtų literatūros programų 2009 – aisiais įžvalgieji pastebėjo: jos bukina tautą; deja, korekcijos, atliktos tų pačių, bukinimo užtesimus laiduojančių ekspertų, dar problemiškesnės, – tačiau dabar ne apie jas kalba. Dabar įdomu, kaip šiuo požiūriu atrodo rezonansinės knygos byla viešojoje erdvėje, nes ypač svarbi galėtų būti (nors Lietuvoje tikrai nėra) literatūrologija, dominantinė, todėl budinčių humanistikos procesų siestą aktyvinanti, bukinimus amortizuojanti žinija. Ar ji disevoliucijų keliu Lietuvoje bent kiek artėja į kitokias (nei dabar vyrauja) meninio organizmo konstitucijų sąrangas nacionaliniame prote, teorinio modeliavimosi praktikos kasdienybes bei supratiminių proveržių šventes? Ar, šių paakinta, susimąsto apie bent kiek patikimesnes išvadas dėl lietuviškųjų idėjų fragmentariumo nelygio, juolab tradicinio vs betradicio literatūrologijos kanono, kuris „su negalia“(anot velionio Vyganto Šiukščiaus) bei inertiškos to neįgalumo metakalbos (nelygu paraolimpinės matuoklės nustatinėjant gimtosios literatūros – ir istorijos, ir dabarties – kūrybos atletų vertes); kokį vaidmenį šiame neliečiamųjų lavonų rituale atlieka ir atgyvenusioji, bet geruoju nepasitraukusioji nomenklatūra, ir naujai procesuosna įsiterpusi, pabrėžtinai nachališka, nes, žiū, net neišmanymu besididžiuojanti ir vietinį idėjų etnototalitarizmą viešai/gašliai myluojanti; tad, palyginus su veteranais, visai ne naujaip jį prezentuojanti, veikiau jo priedermes ir negalias su parazitiniu malonumu prisiėmusioji (ir jau aptukti spėjusi) pakaitinė hum/profesūra; todėl ir buvusioji, anot literatūrologės aptariamo poeto, raudonoji, ir šią bepakeičianti, bet anos vidurkybės behorizončius interesus sklandžiai stabmeldiškai reprivatizavusi, abi ir toliau tą patį marazminių sutarčių trafaretą tebeproteguoja, – tokia džiugiai „darni“ vadovėlinio ritualizmo dažniui eunuchiškai parsidavusi atmaina… Tad ministeriui derėjo literatūrologę užstoti po to, kai kur kas kvalifikuočiau (nei dabar) būtų (bus) argumentuojama, kiek XX amžiaus „pokario kaimas gėrė“ dėl politinių stalininio genocido orgijų, o kiek tas gėrimas vyko indeterministiškai, lokalios bendruomenės agrarinių įpročių, totalinio jų uždarumo skatinamas (ir geria iki šiol, nes santvarka, kai niekas nenorėjo mirti, čia nelabai kuo dėta); arba netgi po to, kai gyvųjų tėvynės neva klasikų prisiputimo odisėjos, girtų jų (iki žemės graibymo) sapnų paveikslėliai (lietuvninkams nugriuvus po stalais ne tik RS restorane) būtų atitinkamai kvalifikuoti, o ne gyvi balzamuojami (it tautiškai savų kerėplų ropojimas numuose, XX – XXI a. vingių jonų knarkimas ir kitokių Jų muzikos garsų leidybos diarama); kiek ir ko jis vertas pats iš savęs, o ne kad valstybės sergstimas it nacionalinis turtas arba abiejų flangų profesūros garbstomas betradicės tradicijos dvokas (jau sklindąs ir iš panakademinės humanitarijos tvartų), nes pseudovertybiškai vis brangesnis, beje; mat vis oficialiau lobistiškai įkainojamas (it konservuoti gyvųjų „klasikų“ – nusibalaganinusių kvazimodų – atpylimo ar žiaugčionių turiniai); kol kas jais be pakitimų (su progresuojančia negalia) manipuliuoja ir pati rašančioji, ir neva mokslo kalba ją beįvertinančioji brolija; taigi užstoti derėjo po to, kai pakitimai (nors ketinimų protokolo forma) vis dėlto būtų pačios profesūros užfiksuoti, po to, kai nors neišmokta, tai bent mintyse būtų nustota etnovakaruškomis lyg niekur nieko lygiuotis į Paryžiaus, Peterburgo ar Niujorko knaipių laureatyno bohemas (prieš tai bent liovusis vemdinėti spaudoje, esą yra kažkoks Niujorko girtuoklėlis Jonas M., – taip atsipalaiduoti yra sau leidusi vieno nacionalinio dienraščio nacionalines vertybes vos ne nac/ginklu sauganti redkoleginė viršūnija); beje, turavojanti šios, civilizaciškai periferinės, linijos besilaikančiai, abipusiškai garbstomai hum/nomenklatūrai Lietuvoje; tai, kuri jau, regis, niekad ir nesužinos, kuo gali skirtis miltiniškieji Paryžiaus laikų, ir bepalėpiai nūdienos Vilniaus vingių jonų apvemdinėjami stogai (jau nekalbant apie išpiarintus, su bohema visai nesisiejančius, tik šiaip į Kauno Laisvės alėjos griuvėsius įsipaišiusius meno „budenbrokus“, net nežinančius, jog jie tik mėgėjiškai vaidina tam tikrą bohemos prašalaičių porūšį, bet bohema – cyganeria kowienska – ne, tokia jie nėra); tad galėjo gal ministeris užstoti po to, kai disponuotume veikalais apie nemenkus skirtumus tarp bohemos aktyvizmo šulų tautinėje faunoje ir panestetinių pornoterapinės vaizduotės įrašų, paliekančių žymę, vadinasi, ultrafejeriškai kūryboje įsirėžusių avangardinio Vakarų smegenų karščio antuždaviniais; po to, kai lietuvio dėmesį atkreiptų ne tik faktoriai, susiję su nūdienos burtažodžiais „buvom okupuoti“ (tad, esą ir Dainavos krašto poeto „agresija, pyktis, tūžmingumas“ tegali būti siedinamas vien su Lietuvą ištikusios „rūsčios tikrovės“ kaltininkų (pokariu) veiksmais); o iš pastarųjų ranka pasiekiami, tiesiog proporcingai, nors naiviai ir bukai tendencingai, gaminami naujieji gentiniai pasakojimai arba išvedžiojimai apie priverstinius kilniojo poeto „atsivertimus blogiui“; nebūtų pokario, suprask, nebūtų ir blogio, – vien pozityvūs jotvingių premijos aplaistymai…Va taip. Po tokios siurmokslinės, „konceptualios“, paraakademistinės išvados, prie kurios Jų prieinama daugiau negu vulgaraus materializmo, t.y. politinių kaltinimų pokariui vis dar elementorinės dialektikos metodu, – į lietuvių ekspertinę literatūrologiją reakcija jau galima tik viena (kaip ir į tautą bukinančius nusipelniusių jos rotmistrų vadovėlius); ta, kuri teigtų, jog Lietuvos – ES Vakarų humanistikos arealo, kultūrinės jo (at)minties subjekto (kaip ir bohemos) pačioje Lietuvoje, švelniai tariant, dar nėra; taigi ankstyvas ministerio advokatavimas literatūrologei simpatiškesnis gal būtų tapęs po to, kai liautųsi pozicionuoti(s) oficialaus dundukizmo sapalionės šalyje, jog geriąs poetas, žinote, apskritai „psichiškai nevisavertis“, ar kad, neva, būdamas „blogiui atsivėręs“(! ?) (ponia, kas tai yra?) tas poetas kitomis progomis, žiūrėk (ekspertei sunku patikėti) „taikus, graudus, broliškas“…(klausimas tas pats – ką reiškia poetui būti taikiam Lietuvoje); tarsi girdėtum lemenimus: matot, vaikai, kaip čia sudėtinga, – tarsi dalijamasi būtų įspūdžiais, pagal Juos – reformuotoje, tačiau iš tikro tik faktus ir schemas nereformuotai atrajojančioje pamokoje…Paaiškinamoji kūmutinė retorika ir į bobturgiškas nuostatas gravituoją akadem/supratimai, dvelkią smegenų klimaksu arba išties pagalbinės mokymo įstaigos papročių degeneracijos dignitūra; „aš iš tos pačios aplinkos“, – logiškai pati sau prisiduria profesorė „Lietuvos ryte“ (2011 02 12), patvirtindama, kad jai tebegyvalioja kanoninių unifikacijų refrenai, kaltės ir realybės iešką tik sociokilmiškose aplinkų (kaip determinacinių irštvų) priežastyse; beje ir poetas šiuo požiūriu buvo toks pat: bajorystės popierių patvirtinimo ketino raustis skandinaviškuose kraštuose, užuot pasidžiaugęs, visų pirma, esatimi dabar ir čia, viename laiko spiralės kalvarate su Alfonsu N- N., Jonu M. ar Tomu V. Nesidžiaugė. Nemokėjo iššaukti į save teigiamų, gėrėjimosi kitais (ypač telkimosi esmiškai kitokybei pranašams) emocijų; šiuo aspektu buvo, kaip ir tautiečių dauguma, gerokai betalentis; bene dėl lietuviškai tipiško geno, kuris ir be papildomo – alkoholio ar aplinkos poveikio, – stabilus it liga (jis pasireiškia Jiems Jų Lietuvoje noru menkinti, ypač civilizaciškai pranašesnius už save, t.y. už etnodainavinių matmenų standartą ). Net nepriartėja prie to, ką kažkada Ona Šimaitė (ne tik žydų, K.Borutos ir etc., bet apskritai lietuvių mentaliteto gelbėtoja) rašė I.Merui: „esu laiminga, kad galiu gyventi, dar ir skaityti, kas gero rašoma“…Poetas, kaip ir nemaža jo brolijos dalis Lietuvoje, tokios laimės nepažino. Tad gėrimas ar okupacinių valdžių aplinkos čia taip pat nelabai kuo dėtos. Poetui savaime, kaip tikram lietuviui, čia ir dabar Lietuvoje, įsijungdavo ne gėrėjimosi kitais, o vulgari soclenktyninė, kūrybos domeną jo asmenyje diskredituojančio menkystumo taktikos pavara; ypač, kad dainaviškis, vienas „kaimo berniukų“ (kaip ištartų Eduardas M.) savo vaizduote bus nepagavęs intelektualinio urbanizmo patirties podirvio kalboje; o, privilegijuotai ūkininkaudamas lietuvių literatūroje, logiška, jog taip ir paliko nesupratęs, kas tokie, tarkim, Jono M. tipo fenomenai yra (jau nekalbant apie Tomo V. ar Alfonso N – N. adresu drabstomus pamenkinimus, veik pasmerkimus savo gausiai liejamose essay). Todėl vargu pats buvo ištiktas „stabų nuvertinėjimo entuziazmo“, kaip šiandien norima vadovėliškai įpiršti, nes, visų pirma, savąjį nevisavertiškumo stabą beatodairiškai ramstė (tarp įtakingų gėrikų susiorganizuojamose aplinkose): net velionis Rimvydas Š. būdavo „gauna“ iš poeto užsakymų (per naktinius, anot jo, baubimus DP rudenyje) kaip ir ką pastatyti į vietas JAV periodikoje, leidžiamoje lietuvių ir anglų kalba. (Tarsi nuo to priklausytų vieta amžinybės požiūriu: deja, etnoklapčiukai tebemano kaip manę, jog priklauso). Tačiau drauge ir pildė kartais poetas spragas, paliktas senųjų bei perkeltas į naujai iškeptų literatūrologų taboro valdas, t.y. perdėliojo abiejų šios srities gen/veikėjų priskaldytas malkų krūvas (jas stengdavosi pataršyti); kaip ir Alfonso N – N. ar Tomo V. (ir Eduardo M. taip pat, beje), jo netenkino (ir negalėjo tenkinti) nei neva buvusi trečiafrontinė, anei neva naujoji, o iš tikro tik pilką vidutinybinį neatsakingumą išdresavusi, anos verta prof/nomenklatūra (ne šventais aliejais, o dar grėslesniais savanaudizmo nuodmenimis patepta). Todėl poetas bjauriai ginčijo, be gailesčio baksnojo, jo manymu, netikrus vertybiškumus, planuodamas p e r r a š y t i lietuvių literatūros/poezijos istoriją: pamatus šiam projektui klojo su aitriu užmoju, kartais diskusiškai aštriai atžagarius; bet tarpais taikiai, sąžiningai ir atvirai pakoreguodamas net patį save (šitos kokybės geno dabar jau neturi abiejų kartų prof/nomenklatūra): kažkada Vincas Krėvė poetui tikęs įpaminklinimui šalia Čiurlionio; vėliau šį savo žemietį ironizavo – ypač dėl jam kaip klasikui skirtų liaupsių už tekstus, atmiežtus, anot poeto,„skystu panteizmu“; daug nusipelnė poetas patikslindamas tokiu metodu, kas yra Mykolaitis – Putinas, Justinas M. ir kiti, profesorės etatiškai įnomenklatūrintieji, įrekolekcintieji, įelementorintieji… tuo vadovėlinės literatūrologijos aptvare poetas atliko universitetinę abiejų profesūros kartų užmestą priedermę, pats vykdė akademinio perauditavimo misiją kultūrinėje spaudoje, tai darė ir bjauraus entuziazmo, ir…objektyvios būtinybės spiriamas; tiesiog vadavo visų kartų ir pažiūrų pavėpusias, išties su negalia profesūras, kadangi priekaištai ir burnojimai, t.y. paraginimai iš jo pusės oficialioms tyrinėjimų institucijoms keistis arba „provokacijos“ dėl ne tų išrinktųjų, – matė – gražiuoju geruoju neveikia; tad tarpais ir pats klupo ant daugiau negu abejotinų pavardžių charakteristikų: toks kaip Henrikas N. esą gimsta vienas per šimtmetį; arba kai nevaldė pykčio ir liejo tulžį prieš visus, kurie prioritetines vietas XX a. lietuvių poezijos horizonte vis dėlto skyrė ne jam, o, tarkim, kažkam kitam, ne iš Henriko N. aplinkai artimų išeivių…Labai apgailėtinai tokie poeto essay`istiniai atsikrenkštimai atrodė, net vertė stebėtis, iki ko gali nusistekenti gera savo esme bei palaikytina, bet neprognozuojamo žmogaus rankosna atitekusi iniciatyva. Kita vertus, ko benorėti, nes nei poetas, nei jo tyrėja (abu) nėra tie, kas oficialiai jie savo kartų aplinkose yra; kas iš jų/jais padaryta tų aplinkų klapčiukiško dvoko malonės dėka; skubri kultūrpolitinės nevalios deformacija, demokratiją žaidžiančio vertybinio/ją žeidžiančio valstybinio totalitarizmo kataraktinė grimasa, kuriai ministeris piariškai advokatauja taip pat (nelygu varganas varganas, bene dar beviltiškiau aukštesnio klano stumiamas, „arbitras“); išnyra susitarimų tamsą ginanti politinės valdžios (ne)galia jame ir ligotumo apimtoje šalyje…o įkandin poetui prabilti derėtų (tik jau be advokato) visų pirma pačiai profesūrai literatūrologės asmenyje, mandagiai, nelygu atleidimo prašytų, jog apibūdintina fallt mir nichts ein (tokiu pat, kaip jos aptariamam poetui skiriamu, apibūdinimu, pasiskolintu šįkart iš dienoraštinių Alfonso N- N. skaidulų); tačiau profesorė užsiima kitkuo: viešųjų, flirto kilmės ryšių gan šventvagiška reklama: „esu terorizuojama“, – skundžiasi Lietuvai „Lietuvos ryte“, pati žinodama, kokia tai bjauri, smegenis plaunanti netiesa; bet kurį kitokį (nei savo aplinkos) reakcijų dėmenį, analogiškai kaip ji, ir poetas, būdavo, priima tarsi sosto netekties pavojų; stalininio raugo kraujas muša jiems dabartin iš tų laikų it archidestruktyvių liaukų kvapas, susiklostąs gaveliškai nustatytų Jų pokerių aplinkose ir begenitaliose, užtat lietuviškos kilmės raupais nuėjusiose, vis dar pokario smegenyse; kai etnorežiminė (klasinė,stribinė ir etc.) samonė alergiškai dirgli bet kokiai, ne vien Vakarų demokratinei, bet ir postavangardinės Rytų kitokybės dimensijai čia ir dabar Lietuvoje…Ir velionis Vytautas K. panašiai (apsimetęs nuošaliu duonos valgytoju) virkaudavo: esu spardomas; nors tąjį spyrį, būdavo, tiesiog profilaktiškai atlieka kai kas iš jaunesnės generacijos, užtat stipresnio teorinio mentaliteto kolegų dalykiška rekomendacija ar užuomina spaudoje; bet, pasirodo, šios, neva spardomųjų rūšies, pretenzionalizmo galerijų tipažams įsijungia ne malonė interkomunikaciniams dialogams, o luominės, valios valdžiai geną stabmeldiškai užminąs jėgos specnazas, kerojąs monoreptiliškai suprojektuotame, atbukusiame Jų Lietuvos organizme; užtat tokia mentalitetinė (metodologinė, mitologeminė) velniava Lietuvoje, kurią užstodamas, ilgam konservuoja ir ministeris; užuot signalizavęs ar net globėjiškai pataręs susimąstyti visus visus tuos, kurie nei savy pačiuose, anei aplinkose nemato profesinės sąžinės Kito; kai atsivėrimai valdžioms jiems tebegalioja tik per stabilumų beigi konvenciškumų privilegijas (idant galėtų nemirštamai gyvuoti pataikūniškoji hum/genties salonų miesčionija). Kitokių, ne surogatinių, priėjimų prie savo pačių įsteigtų aplinkų bei šias hierarchiškai rezonuojančių šaltinių, tokiems fariziejizmo figūrantams nėra; bet kokioje kontraversijoje jiems vaidenasi teroras (užtat v sortire topyt inokomysliasčich)…Kada nors visa, nūn dešnumais/kairumais spekuliuojanti (nes iki pasaulėžiūrinės estezės net nepriartėjusi, o nuo anos, neva peržegnotos, išties nenutolusi), taigi ir senoji, ir naujoji (vs oficialioji) lituanocentristinė humanitarija tipologine prasme bus priskirta, visų pirma, imperinės sąmonės, t.y. valdžios/aplinkos baigštumo recepciniam poliui (nenykstamai ir drauge neprognozuojamai gobšiai reziduojančiam Jų pasąmonės Lietuvoje, kuris neįgalus būti/rastis jokiame daugiaparadigmiškumu dvelkiančiame minties kontraversiškume); užgniaužia Jie tik tylaus savo pačių lietuviško džiaugsmo kolorijas, išsiskiriančias stebint kaip nevaržomai vyksta tikrų, vydūniškai tariant, „Visai Kitų“, todėl valdiško mąstymo infantilybei (Jiems) žiauriai pavojingų, grėsmes Jų oficialiems mafijiškumams keliančių, i n o v a t y v i s t ų tikrų tikriausias t e r o r i z a v i m a s (Jų vis dar aneksuotame lituanocentrizme); žinant visiems drauge, jog tokios rūšies baudimo akcijų nesulaikys, t.y. net nemėgins sulaikyti joks ministeris savo galia niekada; verčiau globos provincinių vidutinybių atrakcijas (įskaitant maironines jubiliejines taip pat) šitos šalies literatūroje ir vadovėliškai bukinančių paragrafų mene… Poetas, beje, šia prasme bent infantilus nebuvo, išsikraudavo tūžmastimi it iš skrandžio opų sklindančiais raugesiais (žinoma, neturėjusiais nieko bendra su paraiškomis į Meile ir Tragika suplūktas indulgencinių kalbos detonalumų bylas); mat jo tūžmingumas be kilmingo, be moderniau įtūžusių intelektualų požievio, – tiesiog šiaip, dzūkas iš po kemsyno, buvo nusitaikęs į šių laikų brunonus ar, tarkim, potencialius kolegas nobelistus; kita vertus, ne jis vienas toks iš pseudoelito, susidūręs su transgenetinės kitokybės apraiškomis Lietuvoje (jos politikoje, lit/kūryboje, mene); vienas garsus filosofas, poeto gerbėjas, beje, atranda taip pat neįgalumu unikalų savo paties mintijimo galios mandatą ir pasiunčia tautai filosofinę žinią, jog…“mažuma pažeidžia prigimties žemės dėsnius“…Ne. Net ne intelektualinio, o tiesiog sveiku žmogiškos realybės protu įsikrovusio, elito Lietuvoje dar nėra; užtat yra, klesti kaip klestėjusi, progenocidinės provincinio raugo aplinkos atmaina, linčiuojanti bet kokį identitetinės kitokybės bandymą… Taigi abu, ir monografistė ir jos aptariamasis, iš su „miestu ir pasauliu“ prasilenkiančiųjų konteksto, kuriame veisiasi nepratusieji prie esmiškesnių humanistikos poslinkių ar kontrastingesnių kultūrinės aplinkos revizijų; jiems priimtina tik pačių stabų nekalto perslinkimo vietoje, mauzoliejinė tų pačių mumijų atnaujinimo procedūra; o šiaip polidisku(r)sinio instinkto matmens ir raiškos savy jie abu neturi/neturėjo (tai visų Jų Lietuvos, specifinės makiavelikos bėda); tad skundžiasi 2011 – aisiais garbi profesorė taip ir dėl to, lyg būtų labai blogos pedagogės amplua staiga atsidūrusi, ir save apgailėtinam paraakademizme aptikusi, ar jo tradiciją iš tos pačios aplinkos paveldėjusi, išties neįgali persona (jeigu poeto asmenyje teįžvelgia „nemalonius dalykus“, – net neklausdama kas tai yra?); iš tikro pasitaikančius Tiesos protrūkius, tos Tiesos, kurios joje pačioje mažai bėra, kadangi ir patys savaime, ir jos klaninės aplinkos sistemoje protrūkiški kriterijai – be sąšaukos su bent kiek fenomenalesniu aukojimusi meniniam/moksliniam kalbos tiesos ekstrymui… Ir velionis poetas, ir jau minėtas velionis Vytautas K., beje, skųstis taip pat buvo greiti: tik dabar tai profesorės savirealizaciška, subkontekstine tapusi afera…(„esu puldinėjama, įžeidinėjama“, – vs ach, manęs liesti nevalia, aš juk iš lietuviškų patricijų kastos)… Ne. Diskusinio demokratizmo kultūra nerūpi kolkas nei profesorei, anei niekam kitam Lietuvoje… Netimeriško/zebedeninio (ministerio konservuojamo), sugedusio probaltiško kraujo, genominės aplinkos, mėšlungiško glitumo pėdsakas gyvas bus Juose visuose (su istoriškai tęstiniu Kito reikšmės sudorojimų azartu, profesoriškai/ministeriškai tebepuoselėjamu Lietuvoje); ir poetui jis kildavo ne iš „sausumos vikingų“ (lietuvių) jausmų protėvynės, – anot Eduardo G., bundančios postdabartyje, o tik šiaip, tarsi koks doktrinieriškas, natūrinis šitos šalies „atminčių“ (it gyvulių ūkio) klono, jo tironijos paveldo (skambant kankliams) pasirodymas; tad abu tikrai iš tos pačios aplinkos, abu iš netimerų, zebedenų, bet ne iš brunoniškai pralieto kraujo kilties linijos Lietuvoje… Ponia profesorėekspertėmokytoja ir etc., nelygu kokia lituanocentrizmo ataugų prezidentė ir jos aptariamasai stengiasi „daug dirbti“ pagal neva naujų, iš tikro Jiems ypač labai svetimų, tolimų tolimų reikalavimų programinius potvarkius; todėl, Jų įsitikinimu ir kalba, pats gyvenimas (pagal Juos – prichvatizuotos aplinkos metonimas) verčia skubėti stabus neostabmeldiškai apdrausti, apdoroti autoritetinės galios essay ar monogaminiais monografizmais; įtikėjus, jog galima ir nežinoti, kas yra nuo aplinkų, valdžių ir etc. vis dėlto niekaip nepareinanti saviterorizmo demonų, autopogrominė ego malonė Rašto žmoguje. Jie gali būt net negirdėję apie tai, užtat bėga iš paskos kuriančio žmogaus laisvės tikrovei, savo pačių stabams be šešėlio, graudžiai vydamiesi pavyzdines kultinių pasaulio kūrybos kitmių vėles; tačiau užmiršdami, jog patys kaip stovėjo, taip tebestovi vietinėje ikimoderninės gyvulių ūkio pato stadijos pelkėje, portifikaciniame jos „švyturių“ verguvizme; taigi ir ministeris nelygu koks valios valdžiai vaidila, galėjo užsistoti monografistę, kai ši būtų sutikusi, jog net Maironies slapstymasis kunigų luome ir tautoje, ne vien aplinkų pakeitimo, ne vien svetimųjų primestos kaltės, o, visų pirma, savų ir dar kartą savų properversinių banko operacijų okupantiniai ego monai poete; ir herojikos (tarnystės tautai, bažnyčiai, filologijai) juose tiek, kiek gali išsigalvoti nebent lietuviškoji etnomarksistinių prasimanymų autoritetija (eliminavusi autentiškesnių teorinio Vakarų marksizmo dialektikų žynius ir inversionalumo praktikų žinovus). Todėl neodidaktiškas ekspertinės profesūros porūšis poeto esmių nesupratimus gali realizuoti (ką ir daro), tarkim, per jo giminės šmeižimus, apsiribodamas vietinės komunos stabų ir juos ginančių šlovės alėjų įgaliojimais; oficialiai ir apsiriboja. Velionis poetas bent ginčijo autoritetinės, aplinkomis savivaliaujančios profesūros (tame tarpe ir raudonosios) išmislijimus maironianoje, nors čia pat atsitraukinėjo, vėl buvo mandagus, broliškas ir, tiesą sakant, šalia Alfonso N – N., Jono M. ar Tomo V. – pasiliko trečios, ketvirtos eilės įbroliu; rijo vos ne iš pykčio pasaulio poetus, vertė juos kriokdamas, peikdamas kitų kolegų vertimus, kvailiausiai ne vieną Vakarų autorių interpretuodamas, varomas neišsipildžiusios Meilės didžiaja raide (tokios, iš „giluminės anarchijos“savy įsisteigtos, neturėjo), tad sproginėjo iš nemetafizialios tragikos, ne iš tyloje užsimezgusios, bet užspringusios elementariu pavydu; ne kūrybiniu, o netimeriniu, švitrigailišku (jeigu norite), tarsi nepasidalindamas (kaip ir profesorė) žemiškos gentinių ypatumų gyvybės ir Lietuvos mažųjų, jų tiesiukių gerovės. Nebuvo oficialus etnopolitinės aplinkos (it naujosios žaidimų romovės) prezidiumo herojus (kaip Justinas M.), bet ir neprohermeneutinio skandalizmo ar poetinio disidentizmo identifikacijų legenda (kurios „žodžių užkeikimai“ būtų pagaliau verti Nobelio). Nebuvo. Psichiatrinėje atsidurti vengiant tarnybos sovietų armijoje – nė kiek nereprezentatyvi, greičiau pigi pigi (tik „genijaus“ kelio nerastį tarp savų avantiūrų iliustruojanti) subdėlionė; kaip ir vargani pseudoekspertiniai ponios profesorės gudrumėliai, „nusišperinant“ nuo gandų poeto giminės tikrovę, t.y. demonstruojant gebėjimą šmeižti, bet …“netikrinti faktų“. Esą „ką išgirdo, tą išgirdo“, – atitaria vargšė akademikė žurnalistei „Lietuvos ryte“… O juk čia jau susiduriame ne su etnokomandinės suvokimo kanonikos „mokslu“, vyraujančiu Jų dresuojamoje hierarchinės literatūrologijos tiesų aplinkoje, tebefetišuojančioje Jų Lietuvoje tik heraldiškai išselekcionuotas, iš motininės „tiesos“ išvestas aplinkėles, bet ir ne su postessay`izmo savivalių lietuviškąja (popžiniasklaidine) targavone. Nes tai profesinė proakademinio ekspertės rango veika, deja, išmetanti esminę humanitarinio nelygio problemą (dundukizmas kvadrate paralelinti „religiškai“ identitetinius Gražinos C. poelgius su knygoje aptariamo poeto patiniškai pavydžių pogromų rujos terionėm). Esmiškai rimta, deja, ministerio į pašalį stumiama, Jų sutartinai užmerkiama lietuviškųjų humanitarinių mokslų akompetencinė įsmauka Lietuvoje; akademinio profesionalizmo prasmes suprofanavusi, lituanistinės literatūrologijos pan(gen)etinį mentalitetą išdeformavusi, kadangi pati persireprezentuoti nepajėgi, tad beautoritetė (nors rekolekciškai autoritari) savo netimerinio galvojimo artefaktais problema; senai senai pernokusi/perdvokusi Lietuvoje, nes instituciškai užblokuota ir vis tebeblokuojama estafetinių ministerių ir jiems atitariančio vidutinybiškojo gyvatyno, šnypščiančio (Jų kalba, profesorę, pasirodo, ginančio) lit/spaudoje… Šioje vietoje kažkodėl atmintin braunasi dar vienas kartoninis profesorės opusas – niekalas apie Radvilų Barborą, kuris, aišku, nėra jokia „filologinė studija“ (nors taip prisistato ir reklamuojamas pats sau yra); mat iš dar labiau krokosmetinių gandų suverpaliota, principu „ką išgirdo, tą išgirdo“ sudaryta, sumesta (sumaniai apeinant, t.y. net nepaminint tų naujesnės dramaturgijos vardų, kurie bent bando išsklaidyti pseudoromantinius ūkus apie XVI a. valdovę; tiesa, profesorė nepamiršta užakcentuoti lietuviškus lenkų istorikų pasmerkimus, kam anie neva išdrįsę matyti istorinėje mūsų veikėjoje ne a la Grušo išspektaklintus apie grožį postulatus). O juk šia prasme daugiau filologinės kompetencijos ir buvo pademonstruota naujųjų dramaturgų, kurie eksploatavo antrąją, kitokią amžinybės ir Barboros grožio medalio pusę, sąmoningai apsieidami be pseudopoetiškai perpatetintos nuogirdų gaidos ir pseudovertybinės „Lietuva lietuviams“ tikrovės; tad nutylėti interpretacinius inovatyvumus tolygu inkompetenciniam melui, kuris ugdo išties , vieno prozininko žodžiais, „akademines padugnes“, užsiimančias šmeižtais, gandais, dar didesniais negu yra nutylėjimais (taigi pačiu tikriausiu minties terorizavimu ir tautą bukinančių pseudoidėjų terorizmu). Ir liudija jungtinę kamufliažinio literatūros mokslo negalią, kurią ministeriškai konservuoja totali tokių valstybės vyrų ir monografisčių nesveikata, besigydant abiems jiems mėgiamų gražbylysčių žolelėm; tarsi palaimingai klausytų suokimo/šnypštimo lit/spaudoje: esą mūsų mentalitetas į daug ką neleidžiąs gilintis…Suprask, gandai, jeigu Lietuvos mokslo tarybos aprobuoti, tad jau ne tik nedraudžia, bet tiesiog skatina nesigilinti, vadinasi ir toliau kviečia sustodinėti ties savų guru draudimais nužymėtomis ribomis; taip ir yra lituanocentristinėje Lietuvoje, kur jokios kanoninės ribos neperžengiamos, kur patogu likti literatūrologijai jos aplinkų komentatoriškai surepetuotame, galios demagogijos tarnybų sergstimame, provinciniame infantilume (kurpiant monografijas iš nuogirdų, nesigilinant kas iš tikro buvo Maironis, Radvilų Barbora, Justinas M. ar S.Geda). Mentalitetas neleidžiąs: ir šitaip vograujama pačia rimčiausia vertybes darniai bukinančio etnoprofesinio atžalyno mina…. Todėl tik pačių Jų sau leistais pedagoginiais sumetimais, nedraudžiama „suteršti atminimą“, vadovaujantis obalsiu „kas galėtų paneigti“, kad poeto tėvai nebuvo degradavę, o brolis galimai nenusižudė ar nenuskendo prūde. Tai ne „sąmonės diktantas“, kuriuo garbstosi (norėtų jį turėti) ekspertizinė profesūra, o žmogiškos ir filologinės humanitaro etikos užtemimas (aplinkas provinciniu kubu hierarchiškai/vadovėliškai pasikėlusioje Jų Lietuvoje); užtemimas, kuris drauge su ministeriu ir šnypščiančiųjų palyda, kada nors, ponai ir ponios, atrodys daugiau negu negražiai (analogiškai bet kuriai kitai etnopolitiškai prikliai, nes agonizuojančiai, konformistinės valdžios negalios konjunktūrai šitoje, „kaimo berniukų“ ir profesoriško molžiemio sandorių šalyje); kita vertus, tai itin „materialistinis“ aplinkos fetišo ekstraktas, kuriame praeities raudonumas virsta degeneraciniu darvinistinės nūdienos rudumu. Tokia Jų Lietuva, kuriai aplinka vienintelis faktorius net ir kalbant apie individuacines, lietuviškojo meno/mokslo subjektuose neatpažintas (mentalitetas neleidžia !!!) didžiųjų vienišių ypatybes, jomis besiveržiant iš tos aplinkos akivaizdaus seklumo, nors ir sergstimo nomenklatūrinių prievaizdų toga; iš tikro už kiauro profesorės laivo borto liko esminės poeto Sigito G. meninio veikėjavimo reikšmės ir ne padugniškos detalės: poetas vs Sąjūdis, poetas vs Lansbergis, Dudajevas ir etc. „Dirbi daug, gal būt paviršutiniškai viskas“, – vėl etaloninis tamstos mokytojos ir pirmūnės lygio „naglumas“, prisipažinimo kaip melo forma, pati nemaloniausia pseudoprofesoriškos demagogijos ateoretinė migrena, potekstiškai ir vėl apeliuojanti į aplinką, jos neva daug dirbti skatinančių reikmių veikimo piliules (nutylint begėdiškai nesveikus išskaičiavimus būti parodomąja paramos fondų čempione ir premijų serijos rekordininke, daug nusipelniusia, jog aplinka Lietuvoje būtų tokia, kokia savo atgrasumu yra); „mes neturėjome jokio prieglobsčio ir to, kas vadinama aplinka“, – galėtų tik atsidusti Simona de Bovuar ir J.P.Sartre, kadaise taip išsitardami apie save… Tad ministeriui, rodos, turėtų būti gėda užstodinėti profesorę, neišsiaiškinus, kiek ginamoji knyga atitinka bent jau nacionalinės literatūros ir humanitarinių mokslų plėtros (humanistikos vaisingumo) realią programą; tiek to, gali ministeris ir nesiaiškinti, ir neatsakinėti; jau net ne visiems įdomi korupcijom apgirtusių visuotinių manipuliacijų „humanistika“ Lietuvoje; ypač, kad ji šitoje šalyje dar tos stadijos, kai nei pats poetas negalėtų nusistatyti, kiek ir koks jis neva gaivalas buvo (ar buvo?), juolab, kad jį gandais aiškinanti profesūra (ar profesūra?) dar labiau nežino, regis, net nesapnuoja, koks yra poeto organizmo estetinės darnos (ar darnos?) koeficientas jo kalboje; savaip išgarsėjusi profesorės knyga Jų aplinkoje ir Jų bėdų turgaus kontekstas iliustruoja tik kitą krizės tikrumo aspektą institucinės pophumanistikos subjekte…kažkada sruvo daug teorinio metodologinio (mitologeminio) melo Lietuvoje, dabar, matyt, atėjo eilė siautėti etnofaktografiniams netikrumams, kuriuos antspauduoja vyriausybės nario galia… Tai jau išties disevoliucinė užsitęsusio kolapso situacija prieš neišvengiamą nupušusių vertybių kriteriono griūtį bei autoritetinių autoritetų (nelygu mafijinių infantų desperacines katastrofas) vis dar vadovėlinėje Lietuvoje…   2011/2012

Elementorinis verbalinės etikos buduarizmas

Posted By on June 10, 2015

apie vieną, teatrologo Valgo G. žodžiais, „banalia pompastika“ iškilų „klasiką“, kuris dėl privalomo (akivaizdžiai daltoninio) „liaudies rašytojų“ suskirstymo vis dar kamuojasi ne savam patronažinių ženklų rezervate… Malonu vien nuo pagalvojimo, kad režisierius Juozas Miltinis (1907 09 03 – 1994 07 13), paryžietis – naujaromuviškis, Juozo Grušo (1901 11 29 – 1986 05 21) bičiulis dar iš jaunumės periodo tarpukario Kaune, mokėjo būti kritiškas ne tik pirmųjų Grušo dramaturginių bandymų atžvilgiu, bet ir vėliau apibendrinančiai akylas (kai fiksavo esmines Grušo meninio ambicionizmo silpnybes). „Juozai, tu sustoji ir baigi ten, kur reikia tik pradėti“, – tokį miltiniškai sodrų/vyrišką kūrybos eroso konceptą (kiek paironizuodamas) išdrožia bendravardžiui prieteliui į akis: tuo ne tik patikslina paryžietiškų savivokų apybrėžas, nutaikytas į konkretaus (miesčioniškai/kaunietiškai saloninio) braižo ydas, bet, keldamas pačios meninės d i n g s t i e s prozoje, dramoje ir etc., neatsiradimo klausimą apskritai, stačiai provokuoja prasilenkimo su ta „poetine“ dingstimi problemą Lietuvoje, rašytojo neįsiskverbimo į startines vaizdo meninio kūrimo garantijų ir sėkmės ypatybes…(žinoma, nieko bendra neturinčias ir su madingų, bet savo absurdistine kilme niekingų poetikų klausimu – „kaip tai padaryta“, nes klausimas iš tos pačios, manieringumą su metodizmu sukryžminusios ir šį hibridą suabsoliutinusios, pašalės). Visa Grušo proza, dramaturgija ir kentės dėl to, kad ne ten ir ne taip yra baigta/pradėta…o beteorės padarymo „plonybės“ – su vulkaninio virtuoziškumo esme nesigiminiuojančios kūrybos vertės klausimas (nors į jį net nelinkstama atsakyti raidiškai metodikų sugniuždytoje literatūrologinėje Lietuvoje); Miltinio citata lyg tyčia atliepia glamūrinio darymo „meistrus“ erzinančią, nes jiems alternatyvią neurozių genialumo ir genitalumų speco W.Reicho įžvalgą: „man problema tik prasideda ten, kur Adleriui baigiasi“. Taigi pradžios/pabaigos metamorfozės, deramai nesusiformavusios meninį laiką tik kurčiais darymais imituojančiame akte, lieka vien postulatinės etikos griaučiai novelės ar dramos, apskritai literatūrinių perpasakojimų inercijos (darytinio kūrybos muštro reikšmių) kalboje; Grušo tekstai šiuo, betransferės dikcijos požiūriu, kaip pavyzdžiai, patys tobuliausi…Pati dramatizmo įgarsinimo strategijos iniciatyva juose išdavikiškai netikra, silpna, sukompromituojanti ir taip bespecifę „Grušo teatro“ šlovės knygą…

***

Jie, Grušo kūriniai, s e n t i m e n t a l i š k i, bet retas beištraukia iki sentimentalizmo korifėjams būdingų, krikščionišku ar kitokiu sentenciniu humanizmu pastiprintų, „aukštumų“; pas Grušą jos, tos tariamos aukštumos, ne tik bevardės (bekūnės, bevaizdės), bet ir primityvios, erzinančios beoriu/bereljefiu (nes) bedeguoniškos organizmo būklės pakylėtumu; tokie neišsipildę (bekraujo stiliaus būdo) kūriniai m e l o d r a m a t i š k i, tačiau pop/intrigos ir trilerinio įdomumo injekcijų sąskaita; Grušo melodramatizmas nei neogotiškas, anei įtaigotas, tarkim, kokiu fasbinderišku (apie melodramatišką Marijos Braun vedybinį gyvenimą ir etc.) mentalitetu. Kūriniai d e k l a r a t y v ū s, tačiau be užburiančių herojikos ir maišto vėliavų (kaip gyvenimo teigties imperatyvų), galinčių būti patraukliame, net prie optimistinės tragikos pritempinėjamame, tačiau autentiškos vaizdo intelektikos visvien nepradanginusiame turinyje ( pas Grušą tiesiog tokios herojinės deklaratyvumo turinizacijos stinga, vaisingo jos išsipildymo, juo labiau, – nėra). Jo kūriniai p a t e t i š k i, bet neturi lig panagių nutvilkančio ryžto, sektinų herojų magijos ar individuacinio perfekcionizmo spalvų, sutinkamų įtaigiuose – groteskiškos iniciacijos ir galimai patetiniu ryžtu įkrautuose – didžiųjų pasaulio literatūrų veikaluose. Grušo kūriniai d i d a k t i š k i, tačiau be inversalios apibendrinamosios, psichoanalitiškai išsprendžiamos, tarkim, biblinio moralumo alegorijų apšvietos; jie p a t o s i n g i, tačiau be užvedamojo vidinės teksto energijos, netgi be „massmedianiams“ kino serialams būdingų spec/efektų postūmio; jie d o r o v i n g i, tačiau be iracionalybinių ego subtitrų jėgos, be paradoksus įtikrovinančių užribinių, žmogaus natūrą įkaitinančių, nematomos teksto „administracijos“ preveiksnių; taigi per visus sumanymų galus besisunkiąs purus ideo/iliustratyvas, kuris netampa jokiu, net menkiausiu, pas Grušą ruporiškai gausių abstraktų teisybės viršpelniu ar filosofinės „daikto savyje“ sąskaitos papildymais (nors ir vieno, ir antro aiškiai siekiama, nepaisant, kad pati meno samprata paraevangelinėje Grušo estetikoje sąmoningai linkusi apeiti „kraštutiniam individualizmui“ skirtinas asmenybines herojų paslaptingumo ir traukos subtilybes); tad priešinasi minėtiems papildymams ir todėl skubinasi su klausimu, ar yra koks Grušo pavelde, tegul dėl įvairių priežasčių neišplėtotas, bet nors ryžtingai patraukliai užmegstas pozityvas?

***

  „Herkaus Manto“(1957) tekstas visų pirma apsuka, t.y. sukeičia vietomis vertybinius pliuso minuso ženklus, perdėlioja žmogaus universalios būties dėmenis ir „subjektyvaus“ jo rinkimosi akcentus (tuo perporuodamas pačias dominantines teksto problematikos svorio linijas); herojaus didvyrybė (kaip lietuvių literatūroje vadovėliškai „privalu“) įstatoma tarp ekspansionizmo idealų, kuriuos neša aukštesnės civilizacijos svetimi ir inertiškos savųjų provincialumo charizmos, kuri, būdama amžinai gyva, nepajudinamai įsisteigia dabar ir čia algoritmuose; poetizuojama pati provincinio ankštumo gynyba, aktyviai stojama už ribotus, bet savus hektarus, lyderius, status quo balus; net gimtoji, krauju apiplauto kvailumo šventovė, pasirodo, gali būti godojama labiau nei atėjūniškas, bet potencialios pagalbos virusu spinduliuojąs (išsiveržimą iš provincialios mažųjų mesijų rutinos kiauto pranašaująs) veiksnys… (Lietuvių literatūra, ypač istorinių jos plotų dalis, tuo užsispyrusiai „unikali“, kad iš tikro dažniausiai tai pseudoistorinės romantikos te(k)stai, kurie kada nors privalės būti išvaduojami iš vertybiškai netikrų konvencijų kokono, įsikalbėjimus sukalkinusio „autorinio“ savęs); jau 1934 metais Vincas Mykolaitis-Putinas, atvirumo valandėlės apvaizdų apšviestas, teigė, jog mūsų istorijos faktų interpretacijos literatūroje p r a m a n y t o s: „jų nušvietimas (…) atliktas tautinės garbės reikalui ir nukeltas iš mokslinės kritinės į auklėjamąją emocinę plotmę“. Taigi. Tik, pridurtume, nebuvo grąžintas tas vaikiškas nušvietimas suaugusiųjų kategorijon, net su knygelių ir tikslų pretenzija į modernybę etape; ir iki šiol mokslinio kritinio savimonizmo arba stinga, arba visai Lietuvoje nėra. Grušui, deja, dar taip pat svetima normalėjančio galvojimo ir natūralėjančio santykio su savo istorija minties pagava, procesuali jos pažinimo logikų iniciatyva, – o tai į lietuviškosios ikicivilizacijos subjektą būtų leidę žvelgti nepriklausomai nuo konvencinių banalybių, literatūrą pavertusių privalomai skiepijamo pramanytumo „tora“; mat ilgainiui retas rašytojas/skaitytojas, permaitintas, istorikas S.Sužiedėlis pasakytų, sakralizuotos- mistifikuotos istorijos koše, Lietuvoje jau betrokšta praeities realizmo teisybės, ir dar kad pats literatūrinės interpretacijos tekstas virstų jam intelektualine, meninės istorijos atgaivą proteguojančia, grupinių sąmonės blokų „aukščio“ pertikra; šia, mokslinio kriticizmo, prasme gan herojiškai ir nuosekliai XX a. II-oje pusėje elgėsi tik lyginamųjų civilizacijų tyrėjas Vytautas Kavolis, turėdamas galvoje būtent Grušo tekstus; tačiau žinant banalybių ir melo įtaigos okupantinę jėgą Lietuvoje, tarsi ir be reikalo bus mygęs, jog tik tradicinio tikėjimo dogmoms pralaimėjęs žmogus gali atrasti „išliekamąsias vertybes“ (o ne atvirkščiai, kaip yra pas Grušą, ir ko linkusi įsikibus laikytis gimtoji literatūrologija bei jos mirusias instrukcijas sergstinti literatūra: esą net bukai atsidavusysis, privalo pilietiškai ištirpti provinciniame jų, tų tradicinių dogmų savimyliškume, ir pataikauti stereotipinėms pop/daugumos demagogijų ydoms); bene tik Grušo novelėje „Kelionė su kliūtimis“ kažkiek bus suveikusi ironija, kuria autorius ne privalomai forsuoja, o, it linksminimosi žinia ratuotas, deherojizuoja gūdžią lietuviškos kaimo rutinos sanklodą bei absurdišką veikėjų – kaimo etnorobotų – būtę ( kuo, tikėkimės, tekstas tapo net Vakarų skaitytojui pakenčiamai įdomus: mat 1964 metais išeivių, buvusių prieškario bendražygių, pastangomis imtas populiarinti anglų kalba). O psichologiškai bei atoveiksmiškai vienaląstė Herkaus Manto figūra (ja Grušas ir užtvirtino, ir įrodė, kad tikrai XX amžiuje išliko/išliks nesimodernizavęs, anot Viktoro Katiliaus), – taigi Herkaus Manto asmeniu rašytojas dar labiau susiaurina ir taip herojų kaustančias situacines, gyvenimo kaip režimiškos etnoduotybės slėgio aplinkybes (nors poetinės dramaturgijos modeliu Lietuvoje ir puošė chruščiovinio atlydžio kvėpuočių panoramą): šita šalis, regis, išgyveno metą, kai imta manyti, jog poetizacija pati savaime išgelbės literatūrą, t.y. sužmogins su komandine – kolektyvistine reakcija susijusią sankcionuotų standartų galios praktiką ir dogmatinę metodo koloratūrą joje; bet neištempė tokia poezija Grušo veikalų iki klasikinių aistrų ar modernios simbolinių idėjų dramos natūralumo (nuo Šekspyro iki T.S. Elioto – galima tokia raidos paradigma, į kurią retas kas ir iš kitų lietuvių „klasikų“ beįsipaišo). Todėl ir Herkaus Manto tragedija liko tikrosios Herkaus Manto tragedijos nuošalyje, ir pjesę tikslingiausia vertinti kultūrinės etnopolitinio sociumo nuotaikų skalės bei komplikacijoms imlaus konteksto, to konteksto atspindžių literatūroje kaitos, vadinasi, XX a.Lietuvos gyvenimo raidos požiūriu; idant įsitikintume: pjesė – eilinė patriotinė istorijos duomenų prirašymo literatūroje, pramanytumo poetizacijos kursų it įgimtos ir vis auginamos kupros pamoka (A.Škėmos, A.Landsbergio šaipymosi objektas egzode), ir kurią (tą pamoką) pravesti įmanoma tapo po XX TSKP suvažiavimo TSRS, vadinasi, ir šešto dešimtmečio socrealistinėje Lietuvoje.

***

  Ateityje, regis, literatūrologams bus privalu nustatyti tikresnį žanrinį „Herkaus Manto“ tragedijos pobūdį: kiek nedogminės istorijos (kaip istorijos) lieka poetinių prisilietimų pakylėtumuose ir atvirkščiai: kiek, kaip ir kokia poetinė, laisvai atpalaiduotų bronchų mintis, funkcionuoja (gali funkcionuoti) pritemptos, darytinės istorijos, dogminių pertempimų subversijose (kai sutampa draudiminė stereotipų plano esmė, maitinanti ir savos, lietuviškos, ir aneksiškai primestos, vadinasi, abiejų cenzūrų tradicijas). Šiokia tokia pradžia padaryta bene Rimanto Marčėno (Grušui skirtos konferencijos tekste): istorinės tiesos atspindėjimo požiūriu, Grušo pjesė, prozininko ir pranešėjo nuomone, nusipelno nemenkų abejonių jau vien tuo, kad Herkus Mantas nelyginant koks laisvamanis šių dienų, taigi sekuliaraus XX amžiaus, herojus; o dramos veikėją Kristiną Grušas, pasiųsdamas ant pagonių prūsų laužo vien už tai, kad ji vokietė ir krikščionė, anot tyrinėtojo, nusižengia istorinei tiesai, nes „ ne pagonys baltai, o krikščioniškoji Vakarų Europos bažnyčia siųsdavo moteris ant laužo, apšaukdama jas raganomis“… Grušas nėra šiuo aspektu pats kalčiausias autorius lietuviškajame, simbolinius pasaulio įvykius iškreiptai traktuojančiame, literatūrocentrizme; visi vadinamieji lietuvių „klasikai“ didžiųjų žmonijos pasakojimų kanono nesilaikė ne dėl to, kad, originaliai juos interpretuodami (modernizuodamiesi), galėjo genialiai peržengti duotas universalios žiūros (kaip intelektualinės pasiūlos) ribas, o kad bejutimės savo psichikos įstatų kampais ir namudiškai striukais kampainiais tik arba artėjo prie tų kanonų (sukdami ratus netoliese), arba tolo nuo intelektualinių žmonijos šaltinių apskritai (užsisklęsdami etnoriboženkliniame, nekaitomos muliažinės laisvės miražų sąmonės, merkantilizme); o, neturint savy archemitinio autorefleksijos provaizdžio, masiškai murkdomasi lingvistiškai dar tik besiformuojančioje modernaus mintijimo utopijų vagoje, todėl dažnai pikiruojamasi nonistoriškai/ nonbibliškai, t.y. dogmomis apsisvaiginusiame lietuviškajame, subjekto erudicine paauglyste painiai save įkalinusių istorijos poėmių „patyrime“ (nuo Krėvės „Sūnūs dangaus ir žemės“ iki rabiistinėmis aureolėmis išmokusių manipuliuoti kai kurių betalenčių nūdienos komformistėlių imtinai).

***

  Taigi, ar pramanytos istorijos ir dirbtinių tragedijų fonai gali išgelbėti dogminio poetiškumo normų patiną, kuri visvien laikosi išpūsta, Grušui ypač būdinga, thesys play fraze? Žinoma, ne. Mat tokio etnosimuliakrinio poetiškumo (elementorinio prakilnumo, vadovėlinio idealumo) sfera neakumuliuoja net properšos, atsiradusios Grušo meninės evoliucijos dikcijoje kaipo tokioje. Toji properša žioji pernelyg dideliame meninės dingsties atstume tarp jaunystės metais pasirinktos katalikų (ateitininkų) estetikos ( viršūnė būtų novelė „Sunki ranka“ iš to paties pavadinimo1937 metų rinkinio) ir autoriaus persikvalifikavimo sovietmečiu į socrealistinės strategijos braižą, sėkmingai tenkinusį moralinio tendencingumo (kaip) idėjų pramanytumu sukonstruotas gyvenimo „išmintybes“. Pastarąsias Grušas realizavo jam mielu, didaktinį dorovingumą bareljefinančiu, tą atstumą ir didinančiu, ir… kūrybos karjeros požiūriu – jau nedirbtinai mažinusiu metodu. Tuo galėtume teigti Grušą tęsus ir drauge iškritus iš vadinamosios „36-ųjų metų generacijos“, jos tolimesnės raidos, visų pirma, čia, tėvyninėje Lietuvoje, kadangi, nesimodernizuodamas, Grušas tarsi žengė drauge su pasitraukusiais (A.Vaičiulaičiu ir kt.), bet kartu ėjo tolyn ir nuo, tarkim, J.Keliuočio modernizmo, populiarinto „Granite“ bei „Naujojoje Romuvoje“; nes suko ratus artyn vienkraštės moralybės bei, šios šalikelės kryptingai laikydamasis, galėjo tapti, t.y. realiai tapo vadinamųjų frontininkų (Lietuvių aktyvistų fronto ir jų bičiulių) sąjūdžio išeivijoje, tiksliau, agentūriniu konsulinės jų meno tarnybos analogu. Nesvarbu, kad pokariu išoriškai skelbė skirtingas politines ideologijas (jomis Grušas lyg ir toli randasi nuo A.Vaičiulaičio, J.Ambrazevičiaus- Brazaičio ar Jono Griniaus atstovavimo punktų egzode), bet iš tikro, tipologine prasme, liko jiems artimas; realia, niekaip nepramanyta, – ir jau nesvarbu, ar lietuviškai tikybine, ar sovietiškai antitikybine, nes, visų pirma, tiesos kaipo tokios įspraudimo į moralinius varžtus, vadinasi, abiems atvejams prezbiterine meno priklausomybės obalsių sistema. Todėl Grušo kūryba, kai normą/dogmą patalpina bekūnėje ego matricų irštvoje, save susiaurina iki pop/lozunginio propagandinių moralės abstraktų vaidmens. Grušo personažai tampa pabrėžtinai netikri, žmonės be asmenybinio veido, kadangi nereali nei istorinė, nei dabarties problemų trajektorinė ašis juose, išgalvota pati dramaturginė inspiracinė intriga, kurią atliepia minus style kalbėsena, banali minties ordnungo arterijų schema (atsiduodanti geriausiu atveju neotomistinėm prieškario citatų parafrazėm, nors ir dėstomom autoriaus kritikoje XX a. II pusės patirčių kontekste: „gėris yra etikos pagrindas“ ir pan.). Taigi autorius net XX a. II –oje pusėje nuobodžiai (siaurai, sausai), nors neva intelektualiai, atskirdinėja blogio ir gėrio teritorijas žmoguje, dėl ko negalėjo tikėtis paskatų nei iš V.Kavolio ar Nykos- Niliūno išeivijoje, nei iš J.Lankučio sovietų Lietuvoje. „Konservatyvi moralinė vaizduotė“ (V.Kavolis), kuri negali išjudinti psichologinių versmių (J.Lankutis). „Klasikas“ konstravo tokį kūrybos pasaulį, kuriame net jeigu ir galima apsieiti be esthetigue du mal, tad logiška reikalauti papildymo, jog tokia Grušo kūryba savotiškai suvienija ir ateitininkavimo (frontiškumo esmingąjį likutį), ir etnotabuistinio sovietiškumo išugdytas a(s)feras. Nors bet koks „estetinis“ konvojizmas turėtų mažinti pasaulėžiūrinio alternatyvizmo distancijas kūrybos procese, tačiau Grušo atveju neištempia jų iki klasikos universalumo atstovybių. Esmės paieškų siaurinimas iki mokyklinio idealizmo vertė herojus užgniaužti giluminių priežastingumų verdenes ir vaizdo pilnybės atramas savyje (tarsi juose iš anksto būtų įstatomi doroviniai konservatizmo apsaugos kateteriai).

***

  Tokiu būdu XX amžiaus lietuvių literatūroje tarsi atsigaivelėjo kadaise dar genialių pasaulio romantikų pasmerkta, menui itin kenksminga false categorizme sofistika, kur daiktai ir žmonės, užuot vadinęsi savo pačių vardais, priversti apeidinėti elgsenos, gyvensenos ir mintysenos tapatybes (Grušo veikėjai jų, tokių vardinių tapatybių, net nepasigenda). XX a. II-oje pusėje Grušas ir išgarsėjo Lietuvoje vos ne papildoma, pramanytumus stiprinančių antraktų iniciatyva: savo herojus garbingai stabdė neva ties jiems grėsminga sąmonės pakrikimo riba, iš tikro niekam neleisdamas peržengti jokios, – nei dieviškosios, anei pastarąją prisijaukinusios ultražmogiškosios ego patirties; kitaip tariant, forsavo pastangas atriboti pačias savo veikėjų realybes nuo tos jų laisvumo konsistencijos žmoguje, kuri, proveržinės estetinių idėjų raidos Lietuvoje atveju, jau gal būtų galėjusi pagaliau vadintis pasirinkimo maksimumą išgryninančia draminės įtampos, metafizinio slenksčio įveikos (kaip laimėjimo) briauna; arba tuo, kas yra laikoma absoliuti meninės dingsties laisvė ego ugnies būklėje, panaikinančioje žemiškumo ir transcendencijos lygių alternatyvas. Deja, tokį nedirbtinį imperatyvizmą juose stabdo ir pati Grušo kalba, kuri nei folk/mitemiškai sodri, anei pakankamai erudiciškai impregnuota; todėl herojų patirtis nei žmogiškai natūrali, anei kūrybiškai sublimuota, o tik beekstazė, moralinį „tikro lietuvio“diskursą šiapusiškai pakrikimo ribos proteguojanti ideotauškalija; nei minties gimtoji, anei mes patyrimiškai įgytoji, tad beemocė, personaliai neartikuliuoto rašto oratione palata. Gerai J.Lankučio pastebėta, kad, tarkim, „Meilės, džiazo ir velnio“ (1967) herojai komunikuoja jų mentalitetams neadekvačia kalba…Ši ne „as self referential linguistic system“, nes nėra joks simbolinis patirčių mistikos k(l)odas, kadangi pats žodis Grušui niekada nebuvo libidinės kilmės „rojaus“ ekstrema. Beje, tai nemenka visos lietuvių literatūros istorijos (ir literatūrologijos) sampratų bėda, įšaknyta patriotinėje ir atvirų dorovinių, ir vernacular modernism idėjų steigties patriarchalikoje, kurią savotiškai reprezentavo zalatoriško zalatijimo dominantė XX amžiaus laike čia, Lietuvoje, kai būdavo aptariami ypač katalikiškai orientuoti prieškario autoriai ir jų įtakoje išsirutuliojusieji jau XX a. II pusės tekstai; moralistiką buvo linkstama traktuoti kaip neva pakankamą dorybinį faktorių juose, it kokį subtekstinį meno rašto buklumą, užtat eliminuojant iš jo ir transcendentinę, ir, tarkim, demonistinio regnum vertikales. Tokiu būdu Vaičiulaitis, Šatrijos Ragana, Grušas ( ir iki 1940-ųjų, ir vėlesnis) – tai vis autoriai, kuriuose oficialioji XX a. II pusės literatūrologija, zalatoriškai zalatindama, matė ir tebemato neva pasaulietiškąsias bendražmogiškos moralės dėsnių bei pažangaus gaivalų universalizmo veikas; o iš tikro niekieno neverčiama užspaudinėjo jų meniniame vaizde spurdėjusius specifinės kilmės ir sklaidos natūralumo pobūdžius, niveliavo antgamtines jų grožio tarčių unikalumo genezes…Ir tai itin stambi kanoninio lietuvių literatūros mokslo, darytinės istorijos ir tokios pat ateorijos (pa)klaida, kuri ateityje privalės būti esmiškai perkoreguota (nepaisant nuožmaus pramanytumo patriarchų ir naujųjų, bet jau suakmenėti spėjusių bestilių patriarchių priešinimosi).

***

  Kita vertus, ar, tarkim, emigracijoje pats Grušas, „Karjeristų“ (1935) autorius, būtų išvengęs aneminių schematizmo aprobacijų meninėje savosios vaizduosenos principų slinktyje, – pasiteiravimas su pačiu riebiausiu klaustuku; kadangi ne tik J.Grinius, bet ir A.Vaičiulaitis, sakralizuodami kultūrinę dorovinę paradigmatiką, sąmoningai šalinosi pasąmoninio patyrimo (jiems tai pavojingi polinkio į pakrikimus „gelmenys“), ir peikė kokio nors Škėmos tipo inovacijas, sėkmingas vis labiau autentiškėjančiame (ne pramanytame) lietuvių egzodo modernizme; stigo to, ką net frontininkas A.Maceina vadino „transfigūracijos sąmone“, kurios, jo požiūriu, „kūno santykiuose mes nesame iš mūsų moralės gavę nė trupučio“ (daro negailestingą išvadą filosofas, reaguodamas 1979 metais į kito frontininko – J.Griniaus – nerimą dėl I.Mero „Striptizo“(1976) prezentavimųsi egzode). Grušas, gyvendamas sovietijoje, nebarė ir neauklėjo nieko, nes, pats nesimodernizavęs, lengvai atsidavė (kaip minėjom, atitardami V.Katiliui) į pseudoromantinės konformistikos reguliamino vadžias, ir tuo atliko čia,šitoje šalyje, platforminį dalinio frontininko vaidmenį (tarsi po laiko tapo J.Brazaičio „Sukilėlių“ vyriausybės nariu, laimei laiku, t.y. vokietmečiu, juo netapęs, o kad galėjo tapti, – dideliai džiaugėsi (išties prokagėbistiškai piktdžiugavo) kai kas iš įtakingų vidutinybių stagnatinėje Kauno Lietuvoje); kritikos tekstuose Grušas nesišvaistė, tarkim, net J.Brazaičio laiškuose prasprūstančiu, mokslinę estetinę šio iškilaus tyrinėtojo toleranciją paklibinančiu kategoriškumu: esą egzistuoja arba kūrybiškumo, arba griovybos alternatyvos mene; Grušo kritikos pasisakymuose tokio dogmiškai griežto moralistinio atidalijimo sienų nėra. „Mes kartais būname netikri psichologai“, – prisipažinta Grušo 1965-aisiais (tarsi atlieptų „žydrąjam romantizmui“, kurį kultivavo ir oficialioji LTSR, ir tęsė frontinė, antiškėmiškoji išeivija); o sovietijoje jam šią, „egzaltuoto nurausvinimo“ (Vytautas A.Jonynas) estetiką buvo įmanu ir patogu eksponuoti per nurealinto/nureliginto/nupsichologinto mentaliteto herojus, it kastratiškai konstruotas scenines iškabas, pramanytumus vis atnaujinančias betransfigūratyvias emblemas. Užtat plakatizmas, statika, publicistika (J.Lankutis vardija) klestėjo ne viršūniniame, dramos – galimos „religinės“ oratorijos žanro – ekstatizme, o tik demonstruojant vertybiškai pritemptus, inkubatoriškai nuliedintus veikėjus, sušpitolėjusias beorgazmės ateitininkystės (it retropoliucinio pussapnio) klišes.

***

  Net tragedija apie profesorių Marką Vidiną (1970), turėjusi šansą eksploatuoti žmonijos fizikalizmo stadijos, diurenmatiškas modernaus pasaulio žmogaus studijų problemas, gravitavo į pranešiminės dezinformacijos stilių, kuriame užgesta bet kokios vidinio globalizmo atitikmenų ir atliepčių paradokso„pozos“; o dialoginė ir tuo šiuolaikybiškai pagavi „Adomo Brunzos paslapties“ (1966) sandara tampa nepakeliama befatalio herojaus menkumo bei dogminės jo prigimties siaurumo banalijomis; tarsi nebūtų pasaulyje jau egzistavusi poetinė „veidrodžio veidrodyje“ dramaturgija ar artaud`istinis požiūris į dramą, kaip aukščiausią poetinio lygmens vaizdo viršūnę. Mat etnofrontinis poetiškumas, nors ir kaip sovietiškai ar antisovietiškai žydrai beforsuojamas, neišsipildo, nes realizuojamas poetinės puskalbės akte – neveiksnios ego dramos skolinėlyje, tad jame visavertiškai nedalyvauja nei žmogui priešiška reali tikrovė, anei ją, galbūt ribas peržengiantis, ir tuo „išliekamąsias vertybes“ įgyjantis, (kai iš anksto kupiūruotos tampa ir amžinybės, ir šiapusybės impulsų srovės); tad eksponuojama tik jas biurokratiškai pavaduojanti įtėvystė, meninę ego atskirties atmintį suvaidinanti besublimacė, moralistiškai teisiančio ir sau pačiam teisėjaujančio pusteatrio korida. Netgi visos XX a. lietuvių dramaturgijos raidos meridiane, Grušas fokusuoja tas pačias Krėvės – Sruogos a(r)evoliuciškai išbandytas, išorinio bei vidinio dramatizmo nepakankamumo arba vertybių sukeitimų orientacinės alogikos bėdas (kaip dažniausiai ir didžiajai lietuvių literatūros „klasikai“ būdinga, – tolimas involiuciniam ego persikūnijimų tapatumo lygiui). Žinoma, XX a. II pusės lietuvių dramaturgijos, tarsi kokių neevakuotų „lietuvių namų“ kontekste, Grušas nenatūralumu, nesimodernizavimu ir etc.visai natūraliai atrodė ypač Justino M. (kaip pasakytų Alfonsas N-N.) „agresyvaus konservatyvumo“ fone; neleisdamas herojams peržengti ribų, palikdamas juos (iki) transgresinės būklės padėtyse, atėmė galimybę katarsiškai svaigintis „imoralistiniu blūdu“, prilygstančiu meno dramos gyvybei (nors nuo Orfėjo iki Loto intervale), ar eksponuotis metafizinį „pirmykščio žmogaus“ neprieinamumą, substancinį jo neįveikiamumą moderniai/natūraliai įerudicinančiame, šiuolaikybės simpatijų lauko ambivalentizme… Negali sakyti, kad šito nebūtų buvę siekiama „Cirku“ (1976), ar neketinta pakrikimus freudistiškai aklimatizuoti „Pražūtingame apsvaigime“(1967); tačiau pasirodė daugiau negu problemiška Grušo tipo klasikui nerti į reliatyvumu moderninamas žmogaus ir gyvenimo vilnis, ypač su jų tėkmes čia pat deklaratyviai stabdančiu „specfrontiniu“ pažymėjimu bei retroateitininkiškai dozuotos laisvės užtvaromis ir vadovėliniu garbės galios supratimu.Užtat pražūtingas apsvaigimas pasirodė nėra nei apsvaigimas, anei juo labiau pražūtingas, – ir tai logiška, kadangi šie du herojų būklės invariantai neveikė nei savijudinės veiksmo eigos, anei psichoekspresinės raiškos perimetraže; mat veikalas ir maitinosi, ir skleidė… kontrpropagandinę intenciją, vos ne inertinės apkaltos metodu pasmerkdamas, į vietą pastatydamas džiazmeninius laisvėjančio tarybinio jaunimo interesus; todėl pati kokteilinė meilės, džiazo ir velnio komponentų epatiada, užuot būrusis interdinaminės dramos akcijos vienin, susimurkdė į kūrybos kaip pamokomosios ideopriemonės amuletų rinkinėlį; logiška, kad tokioje tragikomedijoje beerotis transas neegzistavo apskritai, jo neatsirado pasąmonę tik perimituojančiose veikėjų (kaip) užsakyminės atlikties išpildytojų sutartyse; ikitransinės retorikos fazėje liko įstrigusi pati freudistinio gaivalo spyruoklė, „pabaigta“ įstatyti ten, kur galėjo/turėjo būti tik autentišku ketinimu pradėta; be jos – tragedijos nėra, nes nėra ir erotinės disevoliucijos dievizmo herojuose, kadangi šie nepajėgia skleistis Grušo mėgiamame dozuoto kraštutinumo, vadinasi, netvirtai patirtį įlingvistinančiame „metodologizme“. Nors veikalas pasirodė Lietuvoje, tuomet išgyvenusioje pavėluotą, bet gan sėkmingai besireiškusią džiazo epochos dekadą (žavus XX a. II pusės meno improvizacinio vyksmo palaimos epizodas lietuviškajame socializme), tačiau kaltinimai džiazui lyg tyčia dvelkia užsakymine, net tuomečiame fone išskirtine įspėjamąja, anachronistinio precedento kaip analogo veik neturinčia, ameninės anemikos konjunktūra (net jeigu autorius buvo nusiklausęs T.Adorno, atseit alergiško džiazui ir tokią Vakarų autoriteto poziciją išskleisdamas, pasitarnavo tarybinės jaunuomenės „auklėjimui“ Lietuvoje). Veikale akivaizdi neteiktino užsiėmimo džiazu idėja bei toks pat smerkiąs save, užtat savo psichoesme bemelodis erotikos pradmuo, – (ne)unikalus atvejis žodžio šventei funkcionuojant politrežiminių suskliausčių tarpeklyje, savotiškai derestauruojant, išgražinant bei perspaudžiant herojus – vargšes ideodidaktines marionetėles…Analogiškai elgiamasi ir su beprotybe kokiame nors „Pijuje…“ (1974). Ji lieka tarsi už kadro, kaip ir pati iki ribos herojus atvedusi, bet jos peržengti neleidusi – ir rašytojo, ir už jo personą atsakinga – sistema (kadangi pats veiksmas rutuliojasi emblematinės, realiam tikrovės įvardijimui nepasiduodančios kalbos anturaže, be atoveiksmiškai jam paveikaus psichosomatinių žmogaus fantasmagorijų aparato); tad apelsinas prisukamas prasčiau net už gamybinę problematiką darbininkijai auklėti skirtose sovietinėse to meto pjesėse ar panašios paskirties romanuose. Mat intelektualiai paornamentuotų tendencijų morale literatūra kaip poetinio vidaus tankio raiškos kalba netampa, – atvirkščiai, randasi dar varganesnė už stribines, bet autentiškas ano meto, vadinasi, pokario socrealizmų heroikos drapiruotes; šios, kažkada privalomos, bet, jeigu nuoširdžiai vykdytos, nūnai atsidūrusios istoriškai kitame kontekstinio užribio krante, tarkim, postsocrealistinėje dabartyje, įgyja itin autentiškos agitbrigatinio kolorito jėgos ir net politorganinio grynumo estetikos bruožų (nes pjesės istoriškai liko tokios pat, kokios radosi kažkada, kai buvo pradėtos); net jeigu tai būdavo tik vidutinybiško nusistatymo kūryba, o ne proavangardinė majakovskiško užmojo torpeda (jau nekalbant apie Stalino mylėtą „bulgakovščiną“); Grušo „idealistiniuose“ pakylėtumuose nieko kreipiamo ton pusėn nėra, kadangi neleidimas peržengti ribos buvo tolygus draudimui domėtis pačia sociopolitine, archemitine ego vaizduotės magijų realybe (vadinasi, siūloma sutapti tik su etnotabuistinės hierarchijos normų pažabota, realybę totaliai sužalojusio pramanytumo modulių teikiamybe). Apskritai, vietoj pasinėrimo į neprognozuojamas meilės ir neapykantos paslaptis žmoguje (idant inversaliai perskrostų epochinį sadoavangardą ar pasinaudotų vadinamąja meilės, džiazo ir velnio linijų vertikale), ja net nenusileidžiama iki jokio sociopolitinių karalysčių hado; šį unifikuoja pseudoromantinės veikalo kalbos lygumos, kurios, drausdamos herojams įveikti save, retoriškai/imitaciškai, – taigi žydruoju romantizmu ir etc. niveliuoja personalinių (pa)tirčių reljefus, jų savasties sankabas ego viduje; dažni aforistiniai, į aukštąją minties moralės gaidą apeliuoją štampai, ima parodijuoti patys save; baimindamasis griovybos, destruktyvių pakrikimo vaizdų, neva didžiųjų nuodėmių (nors iš tikro tos nuodėmės galėtų būti gyvenimo veido (kaip) vidinio akto projekcijų aidas žmoguje), rašytojas sugriauna savo paties kūrybos statinį, sukeičia pradžių/pabaigų štabavietes, dusina transgresiją, jos evoliucijas inkorporuodamas, t.y. palikdamas iki bermudinio meilės, džiazo ir velnio trikampio net nepriėjusiame pseudodramatizmo etape; nes išėjimo sau ir veikėjams, nelyginant meninės koncepcijos vs ateitininkystės dreifo sėkmės, ima ieškoti per teatrines tardymo kaip teisminio moralite žanro schemas.Deja, tai visom prasmėm anormalūs teksto sąrangos stūmuokliai, bet ne inversalūs, tarkim, paskutinio teismo simboliką gebą įkultūrinti, meilės, džiazo ir velnio atmosferą įstebuklinantieji stimulai; susinaikina pats dramos tragizmo dievas didaktūriniame tekste, kadangi estetiškai tikresnę meno virsmo į(si)steigties intrigą autorius iš anksto vadina pakrikimine valia, tarsi užsmaugia simbolinių disociacijų potekstes, numarina jas komentatorizmo kėliniais (idant tiesioginės didaktikos valandėlėje apskritai nebeliktų vietos džiazinėms meilės ir velnio sąveikų relaksacijoms žmoguje). Ir nebelieka.

***

Ne čechoviškai juokinga bei dramiškai jauki herojų dužties atmosfera, o fanatiškąjį prakilnumo eldoradą neokonservatyviai deponavusi frigidika (kur alegorija tik iliustruoja pasaulio detonalumų klounadas); ne tik silpnai psichologiškai motyvuoja žmogaus elgseną, bet verčia ją doktrinine dorovinio imperatyvo statikos oficina; dėl to nukenčia ne tik „Gintarinė vila“ (1979), bet ir „Barbora Radvilaitė“ (1972) – ditirambinio stiliaus paskvilis, itin nevykusiai komunikuojąs su žmogaus bei istorijos realijų vs psichoidealijų realybe; veikalas net nepriartėja prie postviduramžiško dekameronizmo ypatumų, galimos jų neointerpretacijų rokiruotės Lietuvoje; tai nei aristokratinių ideopapročių protokolinis ruimas, anei proegzistencinė XX amžiaus žmogaus vidinės amimikos drama; nebent atsakas lenkams niekadėjams, žydrojo romantizmo atsvara jiems, kam anie, šiokie anokie, Barboros palaidumus mėgstą siedinti su pagoniškosios kilmės duomenų baze (iš tikro, su kuo gi kitu galėtų besieti); juos lietuviškai apeinant, sukeičiant vietomis, lenkus papildomai pasmerkiant dar ir „filologinėse“ daujotyčių ir Ko studijytėse, manoma, jog kompleksiškai išsprendžiama kultūrinio patriotizmo gerovės ir vadovėlinės santarvės problema Lietuvoje; iš tikro ji, toji problema, net neprasideda, net iki peržengtinos humanitarinių mokslų ribos neatvedama, o tik leidžia pasitvirtinti įspėjamiesiems Miltinio kriticizmams, duotiems Grušo kūrybinio kelio pradžioje; kad visi meninio, o vėliau, regime, ir kritinio/lituanocentristinio sumanymų nepakankamumai akyse degraduoja iki žmogaus, tautos, valstybės ir etc. judesiams jau pavojingų, jų meninį vyksmą dar vienu pramanytumo pavidalu stabdančių, žmogaus tikrovę ikiribizmais deformuojančių, tendencijomis persiklojančių nuteisinėjimų morale; tarsi pats rašytojas, sergėdamas skaistybę, „peržengia“ grožio saugos tarnybos ribas, todėl tikrumoje įvyksta meninei r e p r e z e n t a c i j a i atvirkščias procesas – karaliauja prieš tai neišsipildžiusi, reprezentacijos neparengusi r e d u k c i j a, įsitaisiusi Grušo teisminės dramaturgijos konservatizme (pritaikant K.Burke tipo teoretikus, kad įsitikintume, jog autentiško romantizmo negali atsirasti jokiame lazūriniame pramanytume); tarsi ateitininkystė, jaunystės periodo kvapas – obligacinė kvota, būtų pasąmoniškai išspjovusi save brandžiam, bet „klasikoje“ užstrigusiam dramaturgo gyvenimo etape ir leidusi atsitokėti tik iš paviršiaus svetimų ideoidealų svetainėje; išties knibžda švelnus moralinės i n k v i z i c i j o s nuostatų, žydruoju romantizmu lepinamas jų rekvizitas, kuris pas Grušą kibirkščiuoja teismine meno kaip neva dorovine miesčioniškos melo skraistės banalybe; mat sugrįžimas jaunystėn vis tik nebuvo nei vadinamoji trečioji (išstūmimo) stadija (galimo psichoanalitizmo poveikio rašytojui nėra, nes Grušui jis svetimas, regis, net negirdėta eliotinė „bevaisės žemės“ intonema: „kas tas tretysis, kuris visad žingsniuoja su tavimi“); nei juolab nepriminė „vyriškėjimo kartotės“ jaunatvizmo kaip a la Goethei būdingų grįžimų (atminties vizitacijų ritme) ar kierkegardiškos kilmės repetitio grožio (kurio prisilietimai Lietuvoje apskritai iki šiol abejotini); bene dar kartą bus teisus V.Kavolis, interpretuodamas Mykolaitį – Putiną, kai pabrėžia, jog šis nuo religinės ortodoksijos atsitolinęs, vis dėlto niekur kitur nenuėjo, panašiai it Grušas, kuris įstringa tik „amžinų tiesų garbinimo spektaklių“ linkmėje.         P.S.   Vargu ar Žaliakalnio klasikui betiktų net J.P.Sartre žodžiai pasakyti žuvus A.Camus: tyros, bet ribotos asmenybės moralistika (kadangi Camus vis dėlto modernus XX a. Vakarų autorius, kuris nenusileidžia iki žmogaus pasaulį vienplotmiškai teisiančių etnoprefektūrų). O Grušui – arba literatūrinis teismas, arba begeismės tiesos poėmių vaidykla, kur kosminės valios mirčiai patologemos (beje, transribinė ego dimensijos galimybė) eliminuotos, – tokia tad pradžios (žodžio) neužsifiksavusios „dorovingos“ meninės iniciatyvos pabaiga. Užtat Grušas daugiau negu patogus buvo, tarkim, garsios artistės Rūtos S. tipo atlikėjiškam – sceninės patetikos darymo – braižui (visaliaudinės heroikos imperatyvų poetiką kamertoniškai perkultivavusi scenos gyvenimo meno mokykla: kad su provincinio kaimietizmo čiuptuvais, – bene režisieriaus Jono J. Jau mūsų dienomis pastebėta ir įvardinta spaudoje…). Į akivaizdžius šios abortinės praktikos sos signalus neoficialiai reaguodamas, dar 1977 atskubėjo kitas režisierius Jonas V.(asmenybė savo radikalizmo netausojanti, neapsirubežiavusi nei idėjų, anei mizansceninės išradybos, užbrėžimų nuo – iki ežiomis); taigi tuo metu sistemai atsakingai integralų Rūtos S. talentą, Grušo patetikos dvynį (bemetafizių atkartočių protežė) jis komandiravo į A.Jarry Juobienę (užsitraukdamas Kauno kaimo turgaus poniučių nemalonę – kaipgi šitaip galima su mūsų mylima Rūtele), kai iš tikro nenuorama režisierius nukovė du zuikius viename meno šūvio – kultūrinės žaismo plotų laisvės akte; idant demaskuotų bealibės lietuvių dramaturgijos, darytinės literatūros šaltinius (tame tarpe Grušo asmenyje) ir nurodytų sunomenklatūrėjusios vaidybos šulneliui kitokybišką kryptį; idant visa lietuvių kūrybos kultūra kitaip atsigręžtų savęsp, pati sau nepagailėtų Jarry pata`fizikos rykščių, išmirkytų likiminių modernios sąmonės matricų tirpale; idant įsiliepsnoti nespėjusios, tad prieš laiką užakusios gimtojo žodžio įsčios ir Lietuvoje prisiartintų prie „une formule theatrale audacieuse“. Ir iki koktumo „moralus“ lietuvaičių dialogas realybės bei falšo dvikovoje vakarietiškai įveiktų save, atsiduodamas transgenderinės kilties operacijoms: vidinis sarkazmas imtų pulsuoti kaip vaisingumu haliucinuota tartis kalboje (žinoma, svajonė: Artaud – Jarry teatro menas bepradės/beaktės/beerektės veikos (k)rašte). Iš kur tokį teatrą Lietuvai paimti? Neįkainojamai perspektyvi diversija buvo tas Jono V. spektaklis tuometėje pokalantinio sovietų Kauno kultūros Lietuvoje. Tačiau be jokių išlygų, tam tikrą absoliučią pergalę režisierius šventė ir po Nepriklausomybės atgavimo, 2001-ųjų sezone, peraktualindamas Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“ (tuo ne tik reformistiškai pasisveikindamas su trečiuoju tūkstantmečiu), bet svarbiausia, paakindamas lietuvių bendruomenę nuo galvos ant kojų pasistatyti kultūrines meno įmigio mitologemas; taigi, režisierius pergalę šventė su garbingo amžiaus ir nestandartinės išvaizdos komike, liaudies artiste, atrinkta popierinio skaistumo herojės Beatričės vaidmeniui perinterpretuoti. Visiems tragikomedijos dalyviams neadekvatus tekstas šio „postmodernaus“ sumanymo ir sastato lūpose tapo vertas savęs; režisieriaus psichoanalitiko šaržų dėka likviduota metalingvistinė disproporcija, prakilnumo, „lėkšto bendražmogiškumo“ (anot Valdo G.) patetika išties pasirodė bėra groteskiškai save parodijuojanti, „Karaliaus Juobos“ dvaro pamokas praėjusi thesis play karikatūra. Subversiškasis režisierius teatrinių priemonių skverbties galia sudėjo pradžios/pabaigos taškus ant i, patvirtindamas literatūrologines J.Lankučio ir V.Katiliaus išvadas Grušo nesimodernizavimo diagnozių byloje; buvo papildomai demaskuota tokios „klasikinės“ mintysenos klasta: Žaliakalnio klasikas išties Becketto, Frischo, Diurenmatto, Pirandello trajektorijų nuošalyje (ką Lankutis p. 283 pažymėjo dar 1981 metų studijoje apie Grušą)…Užduotis ateities tyrinėtojams: kaip atsitiko, kad Maironio, na, dar S.Santvaro, tad libretinės-operetinės prigimties literatūra tapo užkelta ant modernios XX a. klasikos tralo; juolab, kad akivaizdu: ir dabar, ir tuomet Grušas, jaunystės katalikų postamento atsispyręs, nesimodernizuodamas net Claudelio – J.Keliuočio estetikų pasiūloje, pokariu, pačiam savo asmens pajėgume, pranėrė per stalinistinį bekonfliktiškumo sielovados turinį, išlįsdamas (natūralu, dėsninga ir logiška) jo gale su „socialistinės etikos“ signatūrom (savaime tai nei blogio pradžia, anei gėrio galas); Grušo atveju tai tiesiog unijinė, bereferentės dialogikos tezyno, „laimingasis – tai aš“ bukolinė išraiška, kuri iškyla provincinėj moralinio politdraustinio McCarthy`nėje (preliudija pagyroms Grušui iš zalatintojų, šįkart iš Vytauto K. pusės, to, kuris greitai, t.y. po 1990-ųjų virs naujuoju komisaru, beje, – taigi pagyros už dramose išstatytas…ach, Lietuvos kunigaikščių kolonas… – vizitinė, kritika vadinamos laikraštinės demagogijos hetmano, kortelė). Tačiau panegirikos pramanytumo viršūnę bus perkopusi ekspertinė edukologijos universiteto profesūra (Vytauto M. asmenyje); šio „autoriteto“ atradimuose Grušas ne tik su …Joysu ar Borgezu gretintina figūra; bene profesoriui Vytautui M. knietėjo daugiau negu postmoderniai paoponuoti akademinėms Lankučio ar Katiliaus išvadoms…Žaliakalnio klasikas esą esmingai papildo ir didįjį dublinietį, ir kolegą argentinietį (nors pastarojo gal net neskaitęs); regis šįsyk profesorius visais atžvilgiais peržengė savo inkompetencijos ribas. Totalaus apsijuokimo (nors jau nejuokingo) ir provincialaus mėgėjiškumo (tapusio norma) atgrasi, beje, ši neoklounada; ji vertybiniu absurdu pertekliškai bus išsiūbavusi lituanocentristinį pastarojo laikotarpio durnysčių laivą, prisišvartavusį prie savidiskvalifikaciškai apglitėjusių priekanalių uosto krantinių (nebent galima būtų pateisinti pseudokomparatyviu ir kitų akademikų akadem/atradimų kontekstu: neva J.Biliūnui būdingas proustinis laiko suvokimas, o V.Kukulas – su prakeiktųjų poetų lygio žyme, – dar ne tokių, sveiko proto ribą peržengiančių, lyginimų gausi nūdienė literatūrologija Lietuvoje). Sveiko proto Vytauto M. „komparatyvizme“ yra tiek (jeigu yra), kiek Borgezas ne tik „mokykliniai skaitiniai“, analogiški „neginčijamai išminčiai“, išrašytai ant viešų pastatų (Alfonso N-N. verdikte), o ir tuo, kad šitoje duotybinėje išmintyje kartais srūva palimpsestiškai surėdytas, meninę kitokybę maksimaliai provokuojąs intelektas, artefaktinė rašytojo vaizduotės mokslo biblioteka (nors į jos neišsemiamumą pats rašytojas taip pat dažniausiai buvo tik kelyje), ir kurios pas Grušą su libidiškai/likimiškai neišnešiotais veikėjais net provizoriško branduolio kontūrų dar nėra; yra etnosovietiškai/etnoateitininkiškai pakili, bet kultūriškai deesenciali kalba, kuri pati vaduojasi poetiškumo tariamybėm, todėl viso labo virtuali nenubudusio genitalumo raiškos proforma; tingus draminis dialogavimas, vidinį aistringumą aplenkianti, moralinės konjunktūros mantija apsigaubusi, Apolono/Adonio tapatumo savy net neatpažinusi, tad besielė (nes beorgazmė) implantinio proto parafraziada. Jai nepakeliamai sunku (neįmanoma, – tai dažnas atvejis literatūrinėje Lietuvoje) pagauti joje pačioje besiblaškantį, saviekraninio žvilgsnio nejautrumu pasižymintį, tad į metalingvistinės gestikuliacijos kodus dar nepereinantį mizansceninio kadro metmenį (beje XX a. II pusės lietuvių dramaturgijoje tokį metmenį pagauna, tad gali ir reprezentuoti Grušo globotasis RoRa; tarp kitko, giminystės ryšiai išryškėjo, bent šių eilučių autoriui, tik 2011-ųjų vasario viduryje, – iš essay ir susirašinėjimų, perleistų „Bermudų trikampyje“, K., 2011). O Grušas pačią dramaturgiją kažkodėl suvokė tik kaip priešpriešą prozai, neva drama tai filosofija, tačiau vistiek ne „pantomimos be iškraipymų“ tikslumo prasme (tuo Lietuvoje unikalus RoRa ir bene prozininkas I.Meras egzode), greičiau tik doroviškai angažuota, Artaud pasakytų, psichologiją imituojanti „žodžių kalba“; nes kaip ir didžiuma vadovėliškai pasikausčiusių rašeivų Lietuvoje, Grušas ignoravo žinojimą, kas yra (ir kad yra) nuo teksto nepriklausoma, jam, t.y. pačiai žodžių kalbai, antinomiška reikšmė su metafizinės galios aktyvais joje (o ne vien per stiklą prisiskaičiusios informacijos dubleris – populiarus, beje, tarp aukščiausias regalijas išsidalijusių literatūros „filosofų“ bei profesūros Lietuvoje) arba moralistiškai „iki idiotizmo“ (pasakytų Lewis C.S.) suredaguota puskalbė, prilygstanti instituciškai instancinės gamybos „komunikacijai“ darytinių dorovės tekstų kopiraitikos mene (prozoje, poezijoje, net bemetodologėje lietuvių kritikoje taip pat). Todėl sunku patikėti tuo, kuo rašytojas bandydavo pats tikėti ir skaitytojus įteiginėti, jog jo dramaturgija remiasi vos ne dekaloginiu „prigimties dėsnių“ estetikos intymu; mat į Grušo tipo tekstą kaip ir į jo siūlomas gyvenimo romantikos intrigas nebuvo įėjusi, tad neįsijautusi pati kalba, – ji tik oficialius sutartinius žanro santykius apiforminusi, ikiribinė, tad belibidžių teksto užsakų ritualystė. Behermetis behermeneutis, bedionizis bekatarsis, bemediumis, stačiai bepadis tokios draminės literatūros apavas, – normatyvistinio disputantum teisynas; nors iš modernių laikų, bet artimas etnoobskurantizmui savo dorovės darymo mastų ir miglos dvasia; jos besilaikąs bepautis herojus nepajėgus rastis subtekstiniame „gyvenimo filosofijos“ kaip savo paties kalbos, jos pradžios/pabaigos atspindžio vyzdyje (ne tik Grušas, bet ir kiti, Vytauto M. tipo lietuvių literatūros „filosofai“ vargu bežino kas yra ne darytinė meno laisvės dora mintyje). Ne tik grušiškas immacule concept susistabdymas formavimosi pradžios stebuklo (žodžio) nepatyrusioje pabaigoje teišgali būti antimodernistinio „zapret na efekt“ lygio. Ir buvo. Arba yra. Todėl labai priimtinas specifiškai ateitininkavusiame etnosovietizme ir dešimtmečiais po jo, kuriuose perdozuotas susilaikymas – lemtinga nuodėmės praraja, o ne išgani meno formos dorybė, kadangi tai nei sąmoninga prasmės askezės programa, anei reikšmės „tropizmus“ ugdantis vaizdynas; „Iš kur tas popierinis skaistumas“, – kavoliškai teiravosi velionis Vygandas Šiukščius, neapsikentęs pragaištingų visos lietuvių literatūros autoritetinio zalatijimosi padarinių, kurie agonizavosi rasdamiesi šiapus kalbos genitalumo ir produktyvaus neurozių grožio…Grušo pavelde pliusą Vygantas dėdavo tik ties „klasiko“ kritikos tekstų padala (dramos ir prozos pažymiu nevertino apskritai, tad ir neįskaitė, kitaip tariant, klasiką pravarė iš egzamino). Ach, kaip ardėsi, tai išgirdusi, trypė kojomis ypač prokagėbistinio plauko Kauno vidutinybija (žinoma, ta pati, kuriai apmaudu, kad Grušas vis dėlto nesuklupo vokietmečiu, nesusikompromitavo su kolegos vadovaujama šešių savaičių vyriausybe). Nemalonios formulytės „laimingasis – tai aš“ pozityvas kyšteli gombrowicz`inės malonės liežuvėlį ir lietuviškai miesčioniško interjero verandėlėsna kai kada… O kritikos lauke Grušas išties gebėdavo būti ne popierinis, veik normalus: priklausytų tai ateitininkų išugdytąjai kohortos daliai, kuri, net jeigu politiškai negailestinga, pobjaurė, bet literatūrinės kūrybos rezultatams stengdavosi išlikti objektyvi (A.Vaičiulaitis, J.Girnius ir kt.); Tad ir Grušas ne tik dėmesingas J.Savickiui, P.Taruliui, bet ir esmingiesiems šio „ekspresionistų“ dueto skirtumams pastabus; ne tik Šatrijos Raganos „Sename dvare“ subtiliai aptarinėjo, bet ir …L.Skabeikos „ateistinio“ urbanizmo eilėms neabejingas (žinoma be paryžietiškų J.Miltinio, J.Keliuočio vaterlinijų, bet ir be J.Griniaus konservatizmo ar P.Juodelio progresistinio rangymosi politiškai permainingose XX a. Lietuvos peizažo įtampose; regis, nesekė zalatoriškais zalatintojais, kuriems vaidenosi vos ne šekspyriško užmojo natūros ten, kur tokių negali būti ir juodelių Lietuvoje tikrai nėra)…Visa tai kada nors ateityje privalės analitiškai apibendrinti kita, teoriniu moraliniu mentalitetu tikrai nauja, generacija (atsikračiusi klapčiukiškai veidmainiškai tūpčiojančių vydutinybukų, manančių, jog literatūros istoriją „padaryti“, – tai pauždarbiauti referatėlių rinkinyje). Ji, toji generacija, pasvers kiek ir kokiu laipsniu įmanoma apskritai proza, komedija, tragedija, drama, kai rašytojo palikimas net ne neoklasicistinis, o geriausiu atveju (J.Lankučio žodžiais), tik šiaip „parodomoji dorovės pamoka“; žinoma, be polinkio gravituoti į moralę kaip purizmo ideo(logijos) porno(grafiją)…Grušo vektorius, – vilkimės, ne tas. Ypač kai tokia kūryba, regis, dar ir ne savo valia, patalpinama lietuvių literatūros „klasikos“ lentynon, tarsi alsuotų A.Camus „humanistine didybe“; ar tikrai taip yra, problema ir su visos tokios rūšies modernia literatūra Vakaruose, net ir ta, kuri mokėjo „tramdyti aistras“, o ne tik lietuviškai lieti nestilizuotas ašaras (perfrazuojant claudel`iškąjį J.Keliuotį, vis dar nepakankamai girdimą Lietuvoje). Ar Grušas gali būti Camus tyrumo/ribotumo laikysenos pusėje, nobelisto rašytojo, žinojusio kas yra Šv. Augustino, Plotino ar Chateaubriand`o tradicija gimtajame prancūzų literatūros rašte. Ar Grušas buvo tokiame žvilgsnio tolybių kelyje, kur atskilėliško menininko kūryba virstų jam ta neįveikiama aukštuma, kurios jau „nesiekia meilės dvelksmas“? Ne. Nebuvo. Ir ar Grušo teatras natūraliu būdu suko link universalaus „literatūros žanro“, kaip tą darė ir manė modernus XX a. doruolis Camus? Ne. Nesuko….     Plačiau:   Jonas Lankutis. Etiudai apie Juozą Grušą. – V., 1981;Vygantas Šiukščius. Likę tekstai. – V., 2008; Juozas Grušas – XX amžiaus kūrėjas. – K., 2002; Brigita Zėndik. Alberas Kamiu. – K., 1995; Alan et Odette Virmaux. Antonin Artaud. – Paris, 1991 ir etc.   2012 11 29

Knyga apie baladiškus geismus ir epochinius sadizmus

Posted By on September 22, 2014

apie vieną (itin autentišką) Vakarų patirties atvejį bei apmaudžius purkštaujančios jo recepcijos neatitikimus Lietuvoje Tokios kaip ši, įspūdingai, tiksliai išverstos, stiliaus (at)mintimi (su)cementuotos knygos efektas gali būti lygintinas su mokslinio, kultūrologiškai pakrauto veikalo recepcine būtimi; mat tokios rūšies veikalų autoriai ratio kategorijų vertę harmonizuoja su ekstazinę emociją meistringai nugesinančia, ūmius essay irealikos pasažus perlydančia logika, su distancijuota humanistinių įžvalgų, pilietinės laikysenos ir epochos stichijų drastika besigiminiuojančia – lingvistinės sugestijos – praduotimi. Plg.: „žmogų apsiautė iš intelektualinio centro išsiveržęs pramoninis pragaras“(p.89) ir t.t. – štai tokia metaforiškai tiksli XX a. I pusės Claire Goll rašytinio santykio kaip raiškos (aštrialiežuvystės) credo, smailiadantė mokslinių/meninių apibūdinimų slinktis (regis, nepasiklydusi ir lietuviškajame Akvilės Melkūnaitės reikšmių vertime…). Žydų kilmės, poeto avangardisto Yvano Gollio žmonos, filosofo Maxo Schelerio dukterėčios, moteries par exelence iš Vakarų Europos liudijimai apie erudicinio mentaliteto ištikimybę moderniam kūrybos išrinktumo vyksmui ir bibliškai didžių išmėginimų aukai (keliaujant per kultūrines žmogaus ir meno saviidentifikacinių atitikčių oazes it būsimus kontaktinės fenomenologijos bei pabėgėliškų įspūdžių epicentrus); kongenialiai gėrintis meninės vaizduotės oranžerijomis juose: pradedant M. Maeterlincku, M. Ernstu, baigiant A.Malraux, autorė pabrėžia, „nesugebėjusiu būti vidutinybe arba niekšu“ (p.104); štai toks skaidriausiųjų XX a. personų, tiksliau, kūrybinio jų interpersonalumo briaunų, stačiai genialus išryškinimas („Vaikantis vėją“, V., 2010) tekste (beje, aktualiame lietuvėlėms, pertekusioms „neeiliniu“ niekšizmo beigi zoo/vidutinizmo mailiumi, ypač ištreniruotu viešojo politinės (ideokratinės) dabarties žinijos sektorių veisimosi ir amoralių žiūrų reakcingume). Pats knygos memorialumas skirtas XX amžiui, tačiau ne striukas ir ne banalus, o pilnomis rieškučiomis žeriąs save veikale kaip dvasiškai susispengusiame ego gyvybės evoliucijos ženkle, slepiančiame savaime užsiliepsnojančias Meilės, Tikėjimo ir Vilties išalkusiųjų matricas (savo ruožtu įsisteigusias labirintiniuose žodžio transfigūratyvumo tinklų mazguose). „Vaikantis vėją“ – knyga su evangeliniais padažnėjusio kultūrinės išpažinties pulso signalais, jų pasaulėžiūrinio vienio kardiograma, kur Geismas glūdi nelygu Tiesa, dažnai kilnodamasi pikantiškomis organizmo pajautomis, brandinasi istoriniame laike, ir kurios neįmanoma įkeisti ar perparduoti (manipuliuojant loteriniu pokerio taktikos mizeriu); toji geismu besiskleidžianti tiesa atitenka kūrybos žmogui, tarytum jį patį jam dovanojusi bioaktyvios jo išeivystės mantra, idealistinio būties identiteto aksioma, neatlyginamumo dramos malda ar netgi malonės šifro ekleziastinė citata (žr., knygos priešlapį); tad be jos nebūtų jokio kito gyvenimo atpažinties (kaip) meno viešnagės kodo ar išganingų metašuorų laike (skaitytoją magnetizuojančių savaime). Todėl knygos stilius nelygu autorės sutikto P.Picasso žvilgsnio elektra, nukrečianti susiliesties su kultūrinės realybės transu, įžymybes ir sostines, šalis ir laikotarpius taikliai charakterizuojančioje kalboje: „1933 – ųjų Paryžius tapo Berlyno filialu“ arba „Šveicarijos žmonių širdys kietos lyg asilo mėsa“… „Skani“ autorės (at)mintis realizuojasi per užrašomus kontrastinius XX amžiaus subjekto reakcijų portalus, geopolitines jų ideofokusuočių ir modernių sąskambių daiktizmo klaviatūras (kažin su kuria J.Ereto šalies širdžių dauguma pavyko tartis mūsų literatūrinėms sufražistėms, kad neseniai Šveicarijoje buvo leista prikalti lentą su informacija apie Maironies lankymąsi viename iš to krašto kantonų; čia tarp kitko, nes negalima gi nereaguoti, kai mūsų lit/sufražistės Vakarų pasauliui teikia informaciją, esą labai svarbią ir įdomią, – pagal jas tai daug reikšmingiau, negu čia, Lietuvoje, patį Maironį kas nors atrakintų pagaliau normalesniu nei iki šiol oficialios literatūrologijos brukamu raktu; o gal kažkokia jungtis tarp širdžių mėsos kietumo ir asiliško Lietuvėlės sufražisčių užsispyrimo yra: jeigu pradedam nuo propagandos lentomis svetur, skirtos Lietuvos atpažinimui, o ne reiškinių čia, kuriuos Lietuva pagimdytų, ir tuomet patys šveicarai (prancūzai, vokiečiai) galbūt kviestųsi lietuvius susibendravimo piruetui savo šalyje). …Vokietija, Prancūzija, Amerika – priverstiniai XX amžiaus menininkų savidislokacijų maršrutai, vos ne multikultūriniai instinktai, sutampą su lemties nepakartojamumo šauksmu, įsivykinusiu XX a. vidurio dinamizme (pastaroji sąvoka ne tik mums svarbi, bet mėgiama buvo ir tarp Y.Gollio amžininkų lietuvių avangardistų, ir tarp prancūziškąjį „promoušeną“ diegusių keliuotininkų Naujojoje Romuvoje). Clare Goll primygtinai ir specialiai neįtikinėja skaitytojo savo atsiminimais (netvirtina lentų su neginčijama informacija jo galvoje), kadangi jie ir taip apčiuopiami kataklizmiškai reljefingoje antifašistinių, globalios meno Temidės nuostatų, partnerystėj. Yvano Gollio (prieškariu jį vertė ir spausdino jau minėta J.Keliuočio Naujoji Romuva, tuo savaip niukindama siurrealizuoti gimtąjį, „kaimo berniukų“ sumišiolintą žodį, – ir kokio Vytauto Sirijos Giros (miestiečio par exelence) eilėraščiai labai neblogai atrodė šalia Yvano Gollio vertimų tame žurnale), taigi Y.G. mylimoji Clare, regis, kur kas pragmatiškesnė net fizinio patrauklumo ( grožio fluidų kietumo prasme) už Colettę ar Isadorą (Duncan); jau nekalbant apie Clares aprašomą Mahler`ienės tipo siurbėlę („kūningoji Valkirija“) ar Stefano Cveigo gyvenimo palydovę: ši it gyva nelaimė („ pilka apsiblaususi būtybė“), o „Širdies nerimo“ autorių be laiko (be reikalo ir be vargo) nusitempė į kapus… Visai įtikima ir reali tokia korekcija–versija, ir ne todėl, kad Cveigai, nusižudydami Londone karo metu, nepakartojo kokio nors von Kleisto ir jo mylimosios romantinės legendos, o, kad net genialokas vyras (deja, taip jau yra), atsidūręs po furijiškos patelės padu, kaip mat gali būti paverstas jos perekšliškos savimeilės užgaidų spjaudalu (ypač, kai šiam absurdui akomponuoja bei praktiškai talkina represinė epocha); Clare ir tokioms furijoms, ir tokioms epochoms sako ne, absoliučiai nėra su jomis solidari; apskritai, barakudiškąjai savo lyčiai kerta be gailesčio ir iš peties (retas atvejis ne tik tarp lit/sufraziščių Lietuvoje), todėl yra atvira, kartais net pernelyg savikritiška, stačiokiškai rūsti, kai audituoja gudreiviškai lipšnų veidmainių ordino seseryną. Mat pati būdama kartu ir drauge šalia, yra aktyvumu nenusileidžianti visiems jos turėtiesiems vyrams,taigi pagal ją, toli gražu, net ne išrinktiesiems. Ji pati, nuplėšinėdama jų antpečius, palieka įspaudą mylimuosiuose, nelygu laikas arba sukonspektuoto susiklausymo (tik ne kurtizaninė, o savotiško deep imagism) muzika, epochiškai įrėžta jų visų katastrofizmą organizmais išjautusiose sonambuliškose naktyse. Išsiskirdami ir vėl suartėdami, Yvan ir Clare neša save it XX a.kūrėjų pažadėtosios žemės atpirktumo simbolius, kurie priversti buvo išmokti atsilaikyti prieš savigrioviškai godžias politines, visų pirma, gestapiško gymio pabaisas (Vokietija), chronologiškai įsikūnijusias į „kambarius ir praeitį ištuštinusius“, dvasios aristokratizmo kolonas gerokai praretinusius nacius. Įspūdis sugestyvus, tarsi pati politiškai kanibali XX a. tikrovė kurpė tam tikrą antiromaną, ar, pasitelkiant Malraux veikalo pavadinimą, rašė antimemuarus, kuriuose jiedu, Clare ir Yvan, dalyvaudami, stengėsi atstovėti save, panbibliškai/broliškai švarūs, nes patys reprezentavo/regėjo simultaniškai aistrius, gyvybiškai turiningus anorminio kūrybos užtaiso – avangardizmo filosofijos – prioritetus. Todėl turime iš pirmų lūpų kai kurių literatūros ir meno srovių istorijos eskizą, ekspres/konstruktyvizmo taikiniais pasirinkus „metafizinio mėšlyno“ chromosomas ir literatūrinio mieguistumo genus. Su Berlyne, Paryžiuje, Niujorke atsidūrusiais tos istorijos chromosomų nešiotojais bei skandalų steigėjais T.Tzara, A.Bretonu ir panašiais, kažkiek čiuožtelėjusiais, kažkiek inkvizitoriškais patinais; „Niekada nenorėjau prilygti vyrams“, – nesikuklindama teigė Clare, ne todėl, kad pozuotų savo vertę ir vietą, o kad jos tipo viliokėms neaktuali „antrosios lyties“ pato strategijų ir laboratorinių geismo eksperimentų dramaturgija (su lesbietėmis nesusidėdavo). Lyg ir atšaldo literatūros istoriką, karštai srovinėmis klasifikacijomis įtikėjusį, atkreipdama dėmesį, jog radimosi metu srovė, bent jau Dada, neatrodė Ciuriche tuo, kuo tapo vėliau, kai prie jos ėmė klijuotis bei dauginti reaktyvūs pasekėjai. Nors nesiginčija dėl pradinio įnašo svarbos ir vertės: reikėjo, sako, „išlaisvinti protą nuo jame užstrigusių mumijų“(p.6). Štai ir vėl prosubstancialus, ir funkcionalistiškai tolregus sakinys, kuriam alergiška paprastai būna asiliškų širdžių kietumo gimtoji, t.y. mūsiškė, liaudiniais vietos miražais nusilobistinusi humanitarija; nežinanti, skirtingai nuo jau kokio XVII a. Vakarų išminčių, kas tai yra ( ir ar apskritai yra) vėjui lygstanti, organizmu tekančių fluidų veržties galios, jėga, ta, kuri pramuštų sudambėjusį, bet laike neišdegtų mimikrijų savartyną. Tad rodosi aksioma, jog visais laikais bet kokius stagnatinius palaikus (čia Lietuva) legitimuoti kaip klasiką, tolygu totaliam Tiesos bankrotui, kadangi tai ne tik antikūrybiška, antigeismiška, bet apskritai dehidradacinės kultūros politikos, vadinasi, antihumanizacines pasekmes bet kurioje šalyje veisianti nuodėmė; prilygstanti, pagal Clare, Ezros Poundo nešlovei, kai tas susidėjo su fašistiniu Europos maru. Na, šioje vietoje, Clare formuluoja tik ideo/loginius verdiktus, palikdama ateičiai objektyviau nei amžininkai gebėjo, įvertinti poundizmo/nacizmo poetikos sisteminį susisaistymą ir afektacinį besubjekčių šio poeto eilučių habitable„grožį“. Užtat jai gerai sekasi bičiuliautis su tremtimi kaipo tokia, kai net nemokėdami kalbos ir jau nebūdami jauni, Yvan ir Clare staiga be nieko, apsičiupinėja Niujorke, „ pasakiškiausiame pasaulio mieste“(p.198)…Aūū – pataloginiai Amerikos nekentikai čia Lietuvoje, iš dešinės ir iš kairės, ir šiaip iš nekatrosios, mechaniškai balsą atiduodančio elektorato, giminės…Pabėgėlystė galėjo būti (ir buvo) tarpkontinentalus meilės ir kūrybos nomado golgotų gėris, palyginus su „respublika ir chaosu“, paliktais Miunchene ar liaudžiai (masėms) padovanotomis gatvėmis Berlyne…Prašosi gretinimai su“ lietuviškąja Amerika“ ir spragtukiniais kai kurių veikėjų iš Laikinosios sostinės pasirodymais ant istorijos briaunų bei arenų ledo, ir tuomet, ir vėliau atsidūrinėjant Vakaruose. Kita didžioji „retrospektyvaus žvilgsnio“ aprėpčių dalis susijusi su moteryste kaip gyvuoju kintančios geismo srovės, fakto tiesų aistros nešuliu. Nuo genijų, jų motinėlių, žmonų ir kekšiškų prielipų Claire nuima turėtas vadovėlinio šventumo bei stereotipų, išvirtusių į mitus, aureoles (tarsi nepasitikėtų lit/sufražizmo kalamomis lentomis ne tik mąstymo kontraversijų niekuomet netoleravusioje Lietuvoje); neperdekonstruoja ir taip iki išdurnėjimo išsiderinusių žmonijos pagrindų esmes, veikiau patikslina konkrečius jų suragėjimo laipsnius, ypač savo išvadomis apie „tituluotus kalakutus“ (taip pat vos ne iki nuo/savumo pažįstamus šios rūšies profilius Lietuvoje, beveidžius, žinoma, profilius, kurie yra iš po lietuviškąja, neva pagerintos kultūrinės kokybės kepure, iš tikro – iš susispietusių baikščių ideo/vertelgų būrio; to, kuris spyruokliuoja žiniasklaidinio/biurokratinio reklam/piaro skurdeivyste, neretai jau peržengiančia (naglumu) ribas (kai kalakutiškai elgiasi nelygu būtų tikri provincinio šarlatanizmo tūzai ir markitantiškos tūzės, mumijas užsistrigdinusioje, natūralu ir dėsninga – jomis („mirusių idėjų lavonais“) baigiančioje paspringti Lietuvoje). Claire ir stato visus tokius bei panašius į jiems prideramas vietas (pati užimdama gražią jungtį dispozicijoje tarp kokio G.Bachelardo ir vos ne „moteriškus kraštutinumus“ brikoliažinančio S.Žižeko). Tačiau nedemonstruoja, ačiūdie, priešiškumo A.Artaud („išsaugojęs puolusių angelų tyrumą“) ar J.Joyce`ui, kurio pasąmonė, kaip gi kitaip, dirbo su visomis kalbomis (institucinio etnoikonizmo kritika mūsuose kolkas dažniausiai nepajėgi su tokia pasąmone bendrauti, netgi purkštauja kaltindama nerealizmu, nuo kažko atitrūkimu ir pan.). Bepigu buvo europiniams Vakarams išsiugdyti antischolastinį XX a. Liuterį – pvz. P.Sloterdyjką – advernišką diagnostiką, mentalinį revoliucionierių, dėl kurio antropotechninės aistros „didiesiems posūkiams“, vargšams lietuviams suko tradiciškai užkietėjusius vidurius ir beimuniniškai likutinį, žlungančioje betradicinėje tradicijoje užsibarikadavusį protą…Užtat kitas paryžietis su stažu, Pranas Gailius, neturėtų rūgoti dėl F.Leger, savo mokytojo, kresno žemininko reputacijos, piešiamos Claire Goll akimis; tiesa, jau prieškariu gyvenusio geometrijoje, kubizme, kurio iš lietuvių tuomet eilėmis prisilietė J.Tysliava; tegu ir silpniau palyginus su S.Ušinsku ar V.Drėma, užtat sukontaktavo su J.Cocteau, kuriam Claire Goll ne itin palanki („nupešiotas apuokas“); kaip ir Andre Gide`ui, kurio katiniškos manieros jai, lovos iniciatyvistei, negalėjo imponuoti (tuo gal „primintų“ amerikietę Anitą Loos ir jos sėkmes suscenarinant Colette bei jai panašias A girl like I metodu). Malonu skaityti apie tai, kad Yvan Goll, bičiuliavęsis su C.G.Jungu, neužsikrėtė pasąmonės archetipų teorijos visažinyste, o it žaltvyksliškasis mūsų J.Tysliava, pasiliko prie S.Freudo; kiek netikėta F.Werfelį, taip pat populiarų tarp visų pasaulėžiūrinių orientacijų menininkų prieškario Lietuvoje (ir dabar perleidžiamą), regėti it egzaltuotą paauglį (masalą Mahler`ienės tipo našlėms) ar H.Millerį – mėsėdį: kita vertus, kažkiek ko gero taip, arba bent – kodėl gi ne? Natūralu, kad labiausiai nesigailima Rainerio Marijos Rilkės (jeigu reaguosim lietuviškų dioptrijų duomenimis ir lit/sufražistinių stereotipų masteliais); Vakarų dimensijoje nieko stebėtino, naujo ar keisto tokiame negailestingume iš b u v u s i o s i o s nėra. Claire tik papildo jau esamus (turėtus) genijaus tarp plebėjų archetipus; o tai pusiau šlėktiškos kilmės lietuviams galėtų būti daugiau negu aktualu, kai Žemaitės ir proletkulto miksas (anot Marko Z.) nūnai viešai svaiginasi įsiteigtų vardų bei vertybių šlėktizmo/metodologinės chaltūros ir pan. egalitarizmu. Ir visai ne moteriškos perspektyvos sprendimu Rilkė Claires knygoje – darytinių eilių pozuotojas, rafinuotai senstelėjęs narcizas, pižonaująs prohelderlininiame savo estetizme; ar tai kuo nors prieštarauja orfėjystės kaukei, kurią dėvėjo Raineris Marija? Jokiu būdu. Ir ne dėl to Claire teisi, kad prisiekusi avangardistėantimetafizikėpacifistė, ir pripažįsta tik Rilkės (sutuoktinio) nuopelnus lovoje; tai net ne joks šios moters cinizmas, o tiesa, su kuria, kaip ir su geismu, paprastai reikia (ir visai nebūnant P.Sloterdijku) skaitytis: pagaliau Claire Goll ne M.Cvetajeva, troškusi su Rilke dalintis vienatve, bet ne guoliu… Perštinčiai apmaudu nebent dėl Paulio Celano: na, ne plagijavo šis jos Yvano, kaip įsitikinusi, ir juolab neišdavė savo vyresnio bičiulio paliktas namuose, ir neva įsiropštęs į šeimininkės, t.y. Clare patalų rojų… Iš S.Dali pasišaipoma, bet ne iki šmeižimo; kažkiek kliūva J.Maritenui už palankumą adverniškai, iš tikro labiau negu tiesiogiai Dievo išrinktiesiems, kartais tarpininkaujantiems čia ir dabar žemės platumose; Claire paklaida kaip ir veik visų prokairuoliško flango reform/revoliucionistų, kad jie dėl savo metodologiškai neišnešioto sekuliarumo praleidžia pro ausis, ir todėl prasilenkia (nes bendrauja nemačiomis) su neregima, bet esama Ego-Dievo gelmių tiesa, glūdinčia geismingos bionų materijos tikrovėje; vadinasi, žmoguje, ir kuri slepia „amžino moteriškumo“it dieviškumo inversijų pradus, įsišaknijusius dvasiniame (vyriško) išskirtinumo koeficiente ( iš čia lietuvių keturvėjininkų išpuoliai prieš dendiškąjį J.Tysliavos estetizmą ar ne itin giedri trečiafrontiškojo avangardisto AntanoV. opinija J.Keliuočiui; pasąmoninis dieviškumas lietuvaičių asmenyse, regis, pasiduodavo storžieviškumams, kuriuos, kaip bebūtų gaila, jau XX a. pradžioje pelengavo labiau profundamentali, psichoanalizės ir religijos vienio nesibaidanti lietuvių literatūros ir meno estetikos aktyvo atšaka; ta, kuri mokėjo nesutikti su grožio artizmą tik darvinistiškai aiškinančiais kriterijais, tais pačiais, kurie, beje, išsilaikė iki pat dabar oficialiai nepajudinami, t.y. saugomi ir lit/sufražisčių, ir tituluotų Lietuvos kalakutų, besipuikuojančių konvulsingai prievartiniuose verčių bei materialistinės praktikos įvertinimų (o kartais – ir prokatalikiniuose) garduose). Claire iššūkiškai koreguoja save tokia gyvenimo filosofija, kuri po Yvano mirties leido jai naviguoti orgazmo link brandaus našlavimo etape, 76-erių sulaukus, ir dar, regis, netradicinio jaunuolio glėbyje. Žinoma, kad visų kartų, laikų ir pakraipų seseryno kolegiškam pykčiui; negalėjo gi jos Claire`i tokios laimės nepavydėti, t.y. džiaugtis jos atradimų, it išsiilgtos lemties dovanos sėkme; juolab, ne išimtis lietuvaitė recenzentė, kuri XXI a. pradžioje („Šiaurės Atėnuose“!!!) Claire`i išsako daug visokių nepelnytai karčių, nesimpatingų žodžių; kažkodėl vadina piktavale?! Nejaugi dėl to, kad ir aštunton dešimtin įkopus, Claire netapo megsta, beretiškai patentuota patriote ar konservatyvia davatka (kas populiariau antiatėniškoje Lietuvėlėje tarp konvertitiškųjų senučiukių, kadais garsėjusių patelišku lovos išradybos aktyvizmu). Lietuviškojo moralės konvento spragos ima ir kitaip kaip susiglaudinėti su metafiziškai tamsia dešiniojo politinio konformizmo klasta, kai skaitome apie „intelektualinį nuopolį dangstomą patriotizmu“: Claire`i tai Hitlerio Vokietija, mums – nė iš pirmo karto nesiūloma atspėti, kurios istorinės dekados fokusų it lentų kaldinimo Lietuva. Neatšoka nuo Lietuvėlės ir dar viena „piktavali“ Claire`s pastaba: „moterims neįdomu kas universalu“. Net lit/sufražistėms ?! Išnyra nekviestas ir neraginamas klaustukas: kokia Lietuvos lytis galėtų būti šiuo – nuopolinės patriotikos ingredientų – požiūriu? Įdomus pats sau galėtų rastis tokioje valstybėlėje dominuojąs etnosas su…celiulitine – bobturgiškos gandų šalies – esme, bet… amžiais neišlipąs iš neišsipildžiusio/nerealizuoto( maironinio/kudirkinio) narsicizmų komplekso. Kita vertus, lietuviškoji paraštinių paieškų linija dėkinga paraleliniam komparatyvizmui su Claire`s diagnozuojama Hitlerio Vokietija, kai ši pasidavė „plintančioms germanų protėvių kvailystėms“. Po paraliais norisi siųsti tokį paralelizmą, tačiau būtent toms kvailystėms, tūnančioms pasąmonėje deponuotų karžygiškumų pavidalais, pritarė kai kas iš vedančiųjų politikų, filosofų, humanistų prieškario Lietuvoje; bene trokšdami prilygti savomis, menkesnio protėvių kalibro ypatybėmis, veikiau įsivaizduojamų nei realių ambicijų, taigi pseudokarališkos tuštybės permaitinta beraštyste (žinoma, nepajėgia disponuoti pasaulėžiūrinio skydo kultūros atmintimi, kuria generavosi mitiškai susiartikuliavusi keltų–germanų istorinė praeitis ir moderni realybė Vakaruose). Savų ir kalakutiškai įsikalbėtų kvailysčių kalamas aidas tarpais ataidi ir šiandien (net įvairių kadencijų Lietuvos seime): tai steigiantis pagonių/krikščionių frakcijoms, tai pagerbiant pronacinę vyriausybę (net jeigu jos priekyje tikrai solidi ir itin aukšto lygio literatūros tyrinėtojo, istoriko ir teoretiko, figūra); klesti įstabioji barbarija, – pasakytų vienas iš XX amžių analizavusių išminčių…Kada nors brandesne patapusi Lietuva atitiesins nūdien pernelyg iškreivintas proholokaustines – „tautiškų giesmių“ ir sukilėlių vyriausybės politmaršrutų – linijas, kurias europiniu mastu įspūdingai diskvalifikuoja Claire`s Goll memuarų knyga. Ir kitais aspektiniais prisilietimais ji naudinga Lietuvai, sava; mat neva nekaltai skautindamasi prieškariu, taip pat neva nekaltai hipostazuodama baltofilizmą (pasakos, Vydūnas, Čiurlionis), Lietuva šiandien pražiūri knygoje atsakomingai svariai išreikštas, politkultūrinio budrumo reikalaujančias, realios istorinės atminties ir perspėjimų krašto ateičiai, nenudrenuotas įtampas. Knyga užaštrina europinį XX a. vidurio krizės bei kataklizmų negatyvą, su kuriuo it su ugnimi žaidė ne tik didžiausiųjų iniciatyvų valstybės, bet ir tokia šalelytė kaip Lietuva; kuri dabar ir vėl žaidžia, flirtuodama su nacionalsocializmo įpėdiniais, blaško savo pačios gaires kelyje į civilizacinio demokratizmo siekių brandos viršūnes; svarbiausia, pavojingai žaidinėja su nedieviška ugnimi, užuot domėjusis, kodėl negebėta savoj žemėj laiku išsiugdyti lietuviškųjų prometėjų… Skaitant Goll knygą kirba mintis, jog pražiūrimi ir grynai profesinėmis plotmėmis vertintini lietuviškieji kūrėjai: aktualūs puslapiai apie vizionierizmo pranokėją (suomio Vikingo Eggelingo „Simphonie Diagonale“), kurio, regis, nėra aktualizavusi net ir į „visą Čiurlionį“ pretenduojanti etatinė menotyrija; visai prasilenkiama Lietuvoje su knygoje gražiai akcentuojama minties nedalijimo į skyrius teisybe, simpatiška moderniems Vakarams, tačiau neprigyjančia (mat) integralumo neišgyvenusioje ir todėl chroniškai jo stokojančioje (kadangi be geismo kaip tiesos pradėtoje) Lietuvoje; ypač, kad ši minties sąjungų teisybė susijusi su matematine „formos funkcijų“ paradigma; todėl ne tik nepopuliari tarp uzurpančių seserų ir broliškai suskydusių lietuvių lyrikų, bet ir apskritai nesiejama su bent kiek sintetiškesne menine vaizdinija (tarsi būtų neišvystytas pats kūrybinio amplitudizmo idealijų lobynas – fondas šitoje, tik išoriškai/fasadiškai modernioje, šalyje). Aptariama ir H.Arpo karpinių (ansambliažinių atsitiktinumų) estetikos, vos ne proburroughs`iškoji (cut–up) praktika, kuria žavėjosi kai kas iš jaunųjų jau po 1990-ųjų Lietuvoje, tegu susilaukdamas atviro ir kaldinamo pasidygėjimo iš filologistinio stagnatizmo „autoritetų“ pusės. Claire Goll tarsi atliepdama amžinai rezonansiniams pasipriešinimams, tikslina vadinamojo meilės filosofijos patriarcho M.Shellerio kasdieniškąjį renome: visai nenuaureolina savo dėdytės, bet mokytojiškas suvokimo metodikas (beje, reliktiškai uzurpavusias viešąją vertybinę literatūrologinės minties erdvę dabarties Lietuvoje), atriboja nuo realių dėsningumų dialektikos – Shelleris sistemingai keitė ir moteris, ir religijas… Va toks, tikrumu nešokiruojąs, tik vadinamosios meilės filosofijos aspiracijų ir peripetijų šaltinį M.Shellerio garbės palikime numanomai keičiąs (čia jau mes priduriame) orgonotinis (orgazminis/organizminis) meilės energijos vyksmas (tarkim, W.Reicho ir į jį panašių psichoanalitikų koncepte). Niekaip neįžvelgiu pagiežos Claire`s Goll vertinimuose, kuo ją kaltina visažinė recenzentė (2010 spalio aštuntą dieną) Lietuvoje. Priešingai, jaučiu begalinę pagarbą ir pasitikėjimą moterimi, kuri kitą moterį (nors ir anytą) apibūdina: „išskirtinė kvaiša“ arba „pretenzinga višta“; arba kai lygina su „kraujo ir alaus pritvinkusia Vokietija“ ir padaro išvadą, jog „lėlės proteliui neduota gebėjimo abstrakčiai mąstyti“. Na, argi būna duota, jeigu iš prigimties barbės ir avys išsikapoja valdžios galias bei teises, o iš tokių kvaišų barbių, vištų ir etc. struktūriškai susikomplektuoja visa tituluoto kurkyno, „įtakingų“ avių avelių seserija? Tai pabrėždama, Claire nei nusikalba, anei nusikalsta feministinės psichoanalizės soboriškumo konceptūroms; be to, regis, nepamiršta, jog lėlėmis būna ir kalakutiškoji vyrija, jeigu kerštauja (kaip Lietuvoje) talentams (biznyje, moksle, mene), ar riejasi tarp savęs, užuot riteriškai pasitraukę (emigravę) iš negarbingų kvotų bei rotacijų lauko… Tiesiog ne lytis apsprendžia sąmonę, – tai nebūtinai Simonos de Bovuar XX amžiuje atrasta aksioma; palyginkime, M.Jursenar pelnytai buvusią išrinkta vienintele akademike (valio, vyriškoji Prancūzija), o Susan Sontag, kaip dabar aiškėja iš JAV viešinamų jos dienoraščių, save laikė daugiau intelektualinės komandos žmogumi, atitinkamai individuacinį savo pačios protą vadino tik kartografiniu ir tiek; taigi jaunystėje neakivaizdžiai tarsi solidarizuotųsi su C.Goll, prisipažinusia, jog būdama moterimi, ji niekada neprilygs „vyriškai įkvėpimo jėgai“… Dar kartą labai didelė pagarba (visų pavytusių Lietuvos lit/sufražisčių apmaudui ir agonizuojančiam jų, lėliškų momento valdovių, pykčiui). Diskutuoti magėtų nebent dėl to, kad manytume, jog vis dėlto prilygsta, jeigu nėra nuolanki, o priešinasi „bukinančiai nacionalistinei propagandai“, ar kad kai vyriškai signalizuoja, jog po perversmų „ateina karingi ir kerštingi kvailiai“… Abiejų lyčių – pridurtume. Nejauku net tęsti interpretuojant gyvai aktualius ir tuo amžinus, nes tautas bukinančius programinius projektinius tokių atėjusiųjų planus ir šiaip visokio plauko jų (jau net per vadovėlius) kaldinamą dokumentaciją; juolab, kad kvailių gaujos (tarkim, ir lietuviškąjame „demokratizme“) ilgainiui darosi vis mažiau anekdotiškos, veikiau makabriškai grėslios nacionaliniu mastu, nelyginant toji plebėjų ugnis, su kuria žaidžia simuliuojantieji „pasaulio gaisrų“ neišvengiamybės instruktažus; tačiau recenzentei Lietuvoje kliūva kitkas, ją erzina k a i r i o j i moteriškumo pozicijų ginties panacėja, kuria diagnozuojama epochos totalinių išsikvėpimų marža; ir tuo Claire primena ne Andreas Salome, o A.Kolontaj tipo damas, jau vien tuo, jog moka gėrėtis Lietuvoje nūnai specialiai pamirštu, beje, tragiško likimo poetu avangardistu V.Majakovskiu, – Claire`i „gražiausiu pasaulio rėksniu“. (Andrius U. pagirtinas už recenziją apie kai kokius „neapsipjausčiusius“ Lietuvos intelektualus – išties tamsybiškumo cerberius, tačiau be reikalo įsirašo į antimajakovskistų gretą…ką padarysi, čia Lietuva). Regis, ir leidėjai, viršelyje išreklamavę įstabią anotaciją, patikėjo šita autore ir neeiline jos autobiografija; pasitikėjo, jeigu didį, anot jų, nepaprastai įdomų laikotarpį, interpretaciškai dokumentuotą knyga, pamėtėjo Lietuvai ne 200, o 2000 egzempliorių tiražu; ko gero vildamiesi, jog protingos moters pastabos pravers intelektualiajai, vyrų kuriamai humanistikai ar bent analitinei žurnalistikai, – abiejų Lietuvoje jau, regis, neliko, tiesiog XXI amžiaus pradžioje jų, kaip ir daug ko, intelektualiai privalomo, ne kalakutiškai Kito, nėra. Todėl dulka ši, apipavidalinimu gal ir ne itin patraukli, tačiau Lietuvai reikalinga Claire`s Goll knyga, deja, kaip ir visos į ją panašios, liūdi tarp nupigintųjų…Nes, net ir perkainota, ji negali būti adekvačiai priimama, mat skaitoma aikštingai sukretiniškėjusioje, kryptingai apibukintoj Lietuvėlėj. Šitai šaliai pernelyg „aktualus“ principinis Claire`s Goll nusistatymas, erudiciškai nukreiptas prieš į mumijas sustingusių pseudovertybių, klišinių viešojo parabuvimo leitmotyvų, apsišaukėliškų genijų populiacijos rutiną; pernelyg sveika būtų tąją oficialiąją rutiną demaskuoti, apnuoginant pačias pseudomitinės glorifikacijos šaknų prielaidas šalyje, nulupinėjant pagaliau savidiskvalifikacinius valstybinio politikavimosi šašus (bet ne lietuviškajai komercinių televizijų ar kai kurių dienraščių praktikai būdingu provinciniu piar/sufražisčių metodu). „Vaikantis vėją“ – geo(kultūr)politinės erudicijos inspiruota, meninės savijautos tradiciją solidžiai reflektuojanti baladė, kuri prieš skaitytoją pagaliau iškyla it skaudžią Europos negacijų atmintį sergstintis egzodo pozityvas; fundamentalumo ir operatyvumo sąmonės sklaida jame susilydo į modernių laikų vienišmenų sagą (galėtų būti savotiška prancūzo nobelisto C.Simono ir RoRa jungties džiazoidioma), kurią perkošia chazariškos (M.Pavic`iaus) konsistencijos bangų vėjas (o jį patį išjudina, tarsi smėlio laikrodžiui vibruojant būtų patiriama hermetiškai dvilypė, tačiau atviro teksto, it vidinės organizmo (a)ritmikos tvinksnių tyla). Žinoma, antimetafizikei Claire`i Goll labiau gal praverstų ne M.Pavic`iaus, o nerudiškai vienišmeną glostęs vėjas: „liūdnai šuoliuojantis žudydamas drugelius“ (percituoju 1971 metų (!!!), sunku ir patikėti, reemigranto L.Valbasio vertimą, kurio dėka Lietuva tuomet susipažino su P.Neruda, taip pat įkalnuotų meilės vėjų poetu – nobelistu; jis taip pat mokėjo stovėti „tiesus vėjyje‘; nelyginant juo domėjąsis J.Vright su see the wind eilute (1974); kažin ar J.Vright, o ir C.Goll žinojo, kad vėjo Neruda Niujorko, gaila, it koks S.Jeseninas, nemylėjo, sakė šiam megapoliui ne… C.Goll (at)mintyje ne „prisiminimų prisiminimų“ sukūriai lenktyniauja, kiek forward thrust škvalų gūsiai, tremtiškai krantuosna risdamiesi, tai maištingai gesta, tai vėl šiaušiasi audrotų epochos ugnių pamariuose. Todėl „Vaikantis vėją“ sietųsi su Witoldo G., Nykos-Niliūno, Škėmos, Mackaus, brolių Mekų, Tomo Venclovos egzodiškąja/antiprovincine intelektualinio stoto bravūra (nesvarbu, kad ne visi jie savo buvimą amerikinėje išeivystėje vadino pasaka); su šia transgeneracine egzodo paradigma C.Goll knyga labiau sietųsi (dargi su U.Karvelis nepėsčiu kairumu arba amerikietės Mary McCarthy liberaliai intelektualiu kriticizmu), negu su namudine ir bevėjiška, čiabuvinių vietos mumifikosų ir jų klaninės priežiūros bei stabilizacinių apeigų nuovadomis, pasirašančiomis už provincialiai agonizuojančios etno(gestap)stalinizacijos renesansus dabarties Lietuvoje.   2012 06 17

non-amicus

Posted By on September 20, 2014

Literatūrinių svarstymų biuletenyje diagnozuojama konservatyvi lietuvio (Rašto) prigimtis, apnuoginamos vis dar rutininių vertinimų kriterijų šaknys ir vis dar lituanocentristiškai nerangaus kūrybiškumo bėdos.

Ramucio-knyga     Ramucio-knyga-2