IŠ NEDIENORAŠČIO
Posted By admin on February 5, 2024
Prasmėkūriškai įcentruotas pats Nijolės Simonos Pukinskaitės „Kalendorių“ žanras, išlaikąs jos knygų pasaulio epifaniškąjį tęstinumą; „Kalendoriai“ – tai tokie funkcionalūs leidiniai su poetiniais autorės tekstais, Ramūno Čeponio vaizdais, na, ir skaičiais – įpitagorinančiais Laiko dalumo žmogiškąją membraną; tie kalendoriai, kasmet išleidžiami, nedubliuojantys vienas antro, nors visi metagiminiškai savi: turį paantraštes, pvz. – “Antrininkas su Galatėja „ , Vargšo Tomo giesmės“ ir pan; sausio pradžioje juos reguliariai gauna skaitytojas. Ačiū! (atsiimdamas pašto siuntą, jaučiuosi pagerbtas ir netgi privilegijuotas, beje, nevalingai prisimenu ir XIX – ojo šimtmečio lietuvių kalendorininkus…).
Man visada buvo įdomi N.S. Pukinskaitės, poetės ir vertėjos (profesionaliai išmanančios ne bet ką, o Ferdinandą Pessoa) kūryba, nepasidavusi įtakingų zonos rekomenduotojų konvejeriui, su naudingų vietos apsisukimų smagračiais nekolaboruojanti… N.S. Pukinskaitės „Kalendoriai“, kaip ir eilėraščių rinkiniai, pulsuoja nefritinės kalbos gyvastimi, tad iš pirmo žvilgsnio randasi atokiai nuo postbiblinės Vakarų genitaliteto ramovės, nors esmių esme, tai yra pirmaprade grūdo be ratio lukšto kultūra, siejasi ne tik su Rytų ar Egipto senove, bet ir su egzistencinio Vakarų eroso dabartimi…Medui lemto, bitės pasirinkto, tad neišvengiamo jai/jos augalo pagavinis laikas – eilėraščio gnosės tarsena; ji gali būti svetima pižonaujantiems pop prisiskaitėliams ar susisemiotinusių struktūrų plytininkėms, kurios – net įkandin Kęstui Navakui – yra šaipęsi iš bet kokios (ne tik, tarkim, iš Gražinos Cieškaitės) metafizinės kamertonikos; na, iš tokių poetinių rašmenų, kuriais užpildomas mirties – lyties – minties kriptų kosmosas, įsteigiami „plačiosios vienatvės namai“…
Galima kliautis net Marinos Abramovič naujųjų dienoraštinių koliažų dingstimi, kurie poetinį rašto kalbėjimą neformaliai įlaboratorina, ne pelningai įkalina, o taip pat įkalendorina, įpoligrafina, įtopografina lingvistinės sielovados (pre)gimtimi; beje, pas M. Abramovič šviesos ir taikos rotacijų performansinė aidija taip pat negali būti neįdomi, nes ieškanti personalaus alternatyvumo globalios apokaliptikos skardžiams bei ethoso nuošliaužoms…Regis, mūsų laikų – beturėklės (birios) epochos – moterys, būdamos nesupainiojamai skirtingos (nuo serbės iki lietuvių), įtikina transžmogiškomis įkvėptimis, atminties atstumų gravitacija, išauginančia begalybe įelektrintos natūros perlus, su įsivizijinusių ženklų turinimis, sugestyvesniais už „vyriško nihilizmo“ pavaras…O distopijų įveikos nesuprasti plėšrioms pelėms: „žemi padarai juda paviršiais“ – Nijolė Simona sako, – vien plagijuodami tikrovę žinybinio geto žnyplėmis, todėl prasilenkiantys su augalais, kalbančiais kolonos kamienų nepakartojamomis sutartimis; augalas vs kolona – neatskirybinės samdos įvaizdžiai, o simbiotinė – natura (w) granica (ch) kultury – stichija, ištirpdinanti grubią bio ir socio formų geležį, paverčianti ją inversalių mineralų sodu, materijos balso kamienu kūrybos mito žmoguje…
Menininko kalendorius 2004 – interliudiškai užrašo tyrų ir taurumo sutapties neaprėpiamybę it augalo reikšties laiką, intertekstualiai sugaunamą lietuviškojo telos kalba…
2004 sausis
Comments
Leave a Reply