LITERATŪROLOGINIŲ TYRIMŲ CENTRAS

Posted By admin on June 10, 2015

apie vieną, teatrologo Valgo G. žodžiais, „banalia pompastika“ iškilų „klasiką“, kuris dėl privalomo (akivaizdžiai daltoninio) „liaudies rašytojų“ suskirstymo vis dar kamuojasi ne savam patronažinių ženklų rezervate… Malonu vien nuo pagalvojimo, kad režisierius Juozas Miltinis (1907 09 03 – 1994 07 13), paryžietis – naujaromuviškis, Juozo Grušo (1901 11 29 – 1986 05 21) bičiulis dar iš jaunumės periodo tarpukario Kaune, mokėjo būti kritiškas ne tik pirmųjų Grušo dramaturginių bandymų atžvilgiu, bet ir vėliau apibendrinančiai akylas (kai fiksavo esmines Grušo meninio ambicionizmo silpnybes). „Juozai, tu sustoji ir baigi ten, kur reikia tik pradėti“, – tokį miltiniškai sodrų/vyrišką kūrybos eroso konceptą (kiek paironizuodamas) išdrožia bendravardžiui prieteliui į akis: tuo ne tik patikslina paryžietiškų savivokų apybrėžas, nutaikytas į konkretaus (miesčioniškai/kaunietiškai saloninio) braižo ydas, bet, keldamas pačios meninės d i n g s t i e s prozoje, dramoje ir etc., neatsiradimo klausimą apskritai, stačiai provokuoja prasilenkimo su ta „poetine“ dingstimi problemą Lietuvoje, rašytojo neįsiskverbimo į startines vaizdo meninio kūrimo garantijų ir sėkmės ypatybes…(žinoma, nieko bendra neturinčias ir su madingų, bet savo absurdistine kilme niekingų poetikų klausimu – „kaip tai padaryta“, nes klausimas iš tos pačios, manieringumą su metodizmu sukryžminusios ir šį hibridą suabsoliutinusios, pašalės). Visa Grušo proza, dramaturgija ir kentės dėl to, kad ne ten ir ne taip yra baigta/pradėta…o beteorės padarymo „plonybės“ – su vulkaninio virtuoziškumo esme nesigiminiuojančios kūrybos vertės klausimas (nors į jį net nelinkstama atsakyti raidiškai metodikų sugniuždytoje literatūrologinėje Lietuvoje); Miltinio citata lyg tyčia atliepia glamūrinio darymo „meistrus“ erzinančią, nes jiems alternatyvią neurozių genialumo ir genitalumų speco W.Reicho įžvalgą: „man problema tik prasideda ten, kur Adleriui baigiasi“. Taigi pradžios/pabaigos metamorfozės, deramai nesusiformavusios meninį laiką tik kurčiais darymais imituojančiame akte, lieka vien postulatinės etikos griaučiai novelės ar dramos, apskritai literatūrinių perpasakojimų inercijos (darytinio kūrybos muštro reikšmių) kalboje; Grušo tekstai šiuo, betransferės dikcijos požiūriu, kaip pavyzdžiai, patys tobuliausi…Pati dramatizmo įgarsinimo strategijos iniciatyva juose išdavikiškai netikra, silpna, sukompromituojanti ir taip bespecifę „Grušo teatro“ šlovės knygą…

***

Jie, Grušo kūriniai, s e n t i m e n t a l i š k i, bet retas beištraukia iki sentimentalizmo korifėjams būdingų, krikščionišku ar kitokiu sentenciniu humanizmu pastiprintų, „aukštumų“; pas Grušą jos, tos tariamos aukštumos, ne tik bevardės (bekūnės, bevaizdės), bet ir primityvios, erzinančios beoriu/bereljefiu (nes) bedeguoniškos organizmo būklės pakylėtumu; tokie neišsipildę (bekraujo stiliaus būdo) kūriniai m e l o d r a m a t i š k i, tačiau pop/intrigos ir trilerinio įdomumo injekcijų sąskaita; Grušo melodramatizmas nei neogotiškas, anei įtaigotas, tarkim, kokiu fasbinderišku (apie melodramatišką Marijos Braun vedybinį gyvenimą ir etc.) mentalitetu. Kūriniai d e k l a r a t y v ū s, tačiau be užburiančių herojikos ir maišto vėliavų (kaip gyvenimo teigties imperatyvų), galinčių būti patraukliame, net prie optimistinės tragikos pritempinėjamame, tačiau autentiškos vaizdo intelektikos visvien nepradanginusiame turinyje ( pas Grušą tiesiog tokios herojinės deklaratyvumo turinizacijos stinga, vaisingo jos išsipildymo, juo labiau, – nėra). Jo kūriniai p a t e t i š k i, bet neturi lig panagių nutvilkančio ryžto, sektinų herojų magijos ar individuacinio perfekcionizmo spalvų, sutinkamų įtaigiuose – groteskiškos iniciacijos ir galimai patetiniu ryžtu įkrautuose – didžiųjų pasaulio literatūrų veikaluose. Grušo kūriniai d i d a k t i š k i, tačiau be inversalios apibendrinamosios, psichoanalitiškai išsprendžiamos, tarkim, biblinio moralumo alegorijų apšvietos; jie p a t o s i n g i, tačiau be užvedamojo vidinės teksto energijos, netgi be „massmedianiams“ kino serialams būdingų spec/efektų postūmio; jie d o r o v i n g i, tačiau be iracionalybinių ego subtitrų jėgos, be paradoksus įtikrovinančių užribinių, žmogaus natūrą įkaitinančių, nematomos teksto „administracijos“ preveiksnių; taigi per visus sumanymų galus besisunkiąs purus ideo/iliustratyvas, kuris netampa jokiu, net menkiausiu, pas Grušą ruporiškai gausių abstraktų teisybės viršpelniu ar filosofinės „daikto savyje“ sąskaitos papildymais (nors ir vieno, ir antro aiškiai siekiama, nepaisant, kad pati meno samprata paraevangelinėje Grušo estetikoje sąmoningai linkusi apeiti „kraštutiniam individualizmui“ skirtinas asmenybines herojų paslaptingumo ir traukos subtilybes); tad priešinasi minėtiems papildymams ir todėl skubinasi su klausimu, ar yra koks Grušo pavelde, tegul dėl įvairių priežasčių neišplėtotas, bet nors ryžtingai patraukliai užmegstas pozityvas?

***

  „Herkaus Manto“(1957) tekstas visų pirma apsuka, t.y. sukeičia vietomis vertybinius pliuso minuso ženklus, perdėlioja žmogaus universalios būties dėmenis ir „subjektyvaus“ jo rinkimosi akcentus (tuo perporuodamas pačias dominantines teksto problematikos svorio linijas); herojaus didvyrybė (kaip lietuvių literatūroje vadovėliškai „privalu“) įstatoma tarp ekspansionizmo idealų, kuriuos neša aukštesnės civilizacijos svetimi ir inertiškos savųjų provincialumo charizmos, kuri, būdama amžinai gyva, nepajudinamai įsisteigia dabar ir čia algoritmuose; poetizuojama pati provincinio ankštumo gynyba, aktyviai stojama už ribotus, bet savus hektarus, lyderius, status quo balus; net gimtoji, krauju apiplauto kvailumo šventovė, pasirodo, gali būti godojama labiau nei atėjūniškas, bet potencialios pagalbos virusu spinduliuojąs (išsiveržimą iš provincialios mažųjų mesijų rutinos kiauto pranašaująs) veiksnys… (Lietuvių literatūra, ypač istorinių jos plotų dalis, tuo užsispyrusiai „unikali“, kad iš tikro dažniausiai tai pseudoistorinės romantikos te(k)stai, kurie kada nors privalės būti išvaduojami iš vertybiškai netikrų konvencijų kokono, įsikalbėjimus sukalkinusio „autorinio“ savęs); jau 1934 metais Vincas Mykolaitis-Putinas, atvirumo valandėlės apvaizdų apšviestas, teigė, jog mūsų istorijos faktų interpretacijos literatūroje p r a m a n y t o s: „jų nušvietimas (…) atliktas tautinės garbės reikalui ir nukeltas iš mokslinės kritinės į auklėjamąją emocinę plotmę“. Taigi. Tik, pridurtume, nebuvo grąžintas tas vaikiškas nušvietimas suaugusiųjų kategorijon, net su knygelių ir tikslų pretenzija į modernybę etape; ir iki šiol mokslinio kritinio savimonizmo arba stinga, arba visai Lietuvoje nėra. Grušui, deja, dar taip pat svetima normalėjančio galvojimo ir natūralėjančio santykio su savo istorija minties pagava, procesuali jos pažinimo logikų iniciatyva, – o tai į lietuviškosios ikicivilizacijos subjektą būtų leidę žvelgti nepriklausomai nuo konvencinių banalybių, literatūrą pavertusių privalomai skiepijamo pramanytumo „tora“; mat ilgainiui retas rašytojas/skaitytojas, permaitintas, istorikas S.Sužiedėlis pasakytų, sakralizuotos- mistifikuotos istorijos koše, Lietuvoje jau betrokšta praeities realizmo teisybės, ir dar kad pats literatūrinės interpretacijos tekstas virstų jam intelektualine, meninės istorijos atgaivą proteguojančia, grupinių sąmonės blokų „aukščio“ pertikra; šia, mokslinio kriticizmo, prasme gan herojiškai ir nuosekliai XX a. II-oje pusėje elgėsi tik lyginamųjų civilizacijų tyrėjas Vytautas Kavolis, turėdamas galvoje būtent Grušo tekstus; tačiau žinant banalybių ir melo įtaigos okupantinę jėgą Lietuvoje, tarsi ir be reikalo bus mygęs, jog tik tradicinio tikėjimo dogmoms pralaimėjęs žmogus gali atrasti „išliekamąsias vertybes“ (o ne atvirkščiai, kaip yra pas Grušą, ir ko linkusi įsikibus laikytis gimtoji literatūrologija bei jos mirusias instrukcijas sergstinti literatūra: esą net bukai atsidavusysis, privalo pilietiškai ištirpti provinciniame jų, tų tradicinių dogmų savimyliškume, ir pataikauti stereotipinėms pop/daugumos demagogijų ydoms); bene tik Grušo novelėje „Kelionė su kliūtimis“ kažkiek bus suveikusi ironija, kuria autorius ne privalomai forsuoja, o, it linksminimosi žinia ratuotas, deherojizuoja gūdžią lietuviškos kaimo rutinos sanklodą bei absurdišką veikėjų – kaimo etnorobotų – būtę ( kuo, tikėkimės, tekstas tapo net Vakarų skaitytojui pakenčiamai įdomus: mat 1964 metais išeivių, buvusių prieškario bendražygių, pastangomis imtas populiarinti anglų kalba). O psichologiškai bei atoveiksmiškai vienaląstė Herkaus Manto figūra (ja Grušas ir užtvirtino, ir įrodė, kad tikrai XX amžiuje išliko/išliks nesimodernizavęs, anot Viktoro Katiliaus), – taigi Herkaus Manto asmeniu rašytojas dar labiau susiaurina ir taip herojų kaustančias situacines, gyvenimo kaip režimiškos etnoduotybės slėgio aplinkybes (nors poetinės dramaturgijos modeliu Lietuvoje ir puošė chruščiovinio atlydžio kvėpuočių panoramą): šita šalis, regis, išgyveno metą, kai imta manyti, jog poetizacija pati savaime išgelbės literatūrą, t.y. sužmogins su komandine – kolektyvistine reakcija susijusią sankcionuotų standartų galios praktiką ir dogmatinę metodo koloratūrą joje; bet neištempė tokia poezija Grušo veikalų iki klasikinių aistrų ar modernios simbolinių idėjų dramos natūralumo (nuo Šekspyro iki T.S. Elioto – galima tokia raidos paradigma, į kurią retas kas ir iš kitų lietuvių „klasikų“ beįsipaišo). Todėl ir Herkaus Manto tragedija liko tikrosios Herkaus Manto tragedijos nuošalyje, ir pjesę tikslingiausia vertinti kultūrinės etnopolitinio sociumo nuotaikų skalės bei komplikacijoms imlaus konteksto, to konteksto atspindžių literatūroje kaitos, vadinasi, XX a.Lietuvos gyvenimo raidos požiūriu; idant įsitikintume: pjesė – eilinė patriotinė istorijos duomenų prirašymo literatūroje, pramanytumo poetizacijos kursų it įgimtos ir vis auginamos kupros pamoka (A.Škėmos, A.Landsbergio šaipymosi objektas egzode), ir kurią (tą pamoką) pravesti įmanoma tapo po XX TSKP suvažiavimo TSRS, vadinasi, ir šešto dešimtmečio socrealistinėje Lietuvoje.

***

  Ateityje, regis, literatūrologams bus privalu nustatyti tikresnį žanrinį „Herkaus Manto“ tragedijos pobūdį: kiek nedogminės istorijos (kaip istorijos) lieka poetinių prisilietimų pakylėtumuose ir atvirkščiai: kiek, kaip ir kokia poetinė, laisvai atpalaiduotų bronchų mintis, funkcionuoja (gali funkcionuoti) pritemptos, darytinės istorijos, dogminių pertempimų subversijose (kai sutampa draudiminė stereotipų plano esmė, maitinanti ir savos, lietuviškos, ir aneksiškai primestos, vadinasi, abiejų cenzūrų tradicijas). Šiokia tokia pradžia padaryta bene Rimanto Marčėno (Grušui skirtos konferencijos tekste): istorinės tiesos atspindėjimo požiūriu, Grušo pjesė, prozininko ir pranešėjo nuomone, nusipelno nemenkų abejonių jau vien tuo, kad Herkus Mantas nelyginant koks laisvamanis šių dienų, taigi sekuliaraus XX amžiaus, herojus; o dramos veikėją Kristiną Grušas, pasiųsdamas ant pagonių prūsų laužo vien už tai, kad ji vokietė ir krikščionė, anot tyrinėtojo, nusižengia istorinei tiesai, nes „ ne pagonys baltai, o krikščioniškoji Vakarų Europos bažnyčia siųsdavo moteris ant laužo, apšaukdama jas raganomis“… Grušas nėra šiuo aspektu pats kalčiausias autorius lietuviškajame, simbolinius pasaulio įvykius iškreiptai traktuojančiame, literatūrocentrizme; visi vadinamieji lietuvių „klasikai“ didžiųjų žmonijos pasakojimų kanono nesilaikė ne dėl to, kad, originaliai juos interpretuodami (modernizuodamiesi), galėjo genialiai peržengti duotas universalios žiūros (kaip intelektualinės pasiūlos) ribas, o kad bejutimės savo psichikos įstatų kampais ir namudiškai striukais kampainiais tik arba artėjo prie tų kanonų (sukdami ratus netoliese), arba tolo nuo intelektualinių žmonijos šaltinių apskritai (užsisklęsdami etnoriboženkliniame, nekaitomos muliažinės laisvės miražų sąmonės, merkantilizme); o, neturint savy archemitinio autorefleksijos provaizdžio, masiškai murkdomasi lingvistiškai dar tik besiformuojančioje modernaus mintijimo utopijų vagoje, todėl dažnai pikiruojamasi nonistoriškai/ nonbibliškai, t.y. dogmomis apsisvaiginusiame lietuviškajame, subjekto erudicine paauglyste painiai save įkalinusių istorijos poėmių „patyrime“ (nuo Krėvės „Sūnūs dangaus ir žemės“ iki rabiistinėmis aureolėmis išmokusių manipuliuoti kai kurių betalenčių nūdienos komformistėlių imtinai).

***

  Taigi, ar pramanytos istorijos ir dirbtinių tragedijų fonai gali išgelbėti dogminio poetiškumo normų patiną, kuri visvien laikosi išpūsta, Grušui ypač būdinga, thesys play fraze? Žinoma, ne. Mat tokio etnosimuliakrinio poetiškumo (elementorinio prakilnumo, vadovėlinio idealumo) sfera neakumuliuoja net properšos, atsiradusios Grušo meninės evoliucijos dikcijoje kaipo tokioje. Toji properša žioji pernelyg dideliame meninės dingsties atstume tarp jaunystės metais pasirinktos katalikų (ateitininkų) estetikos ( viršūnė būtų novelė „Sunki ranka“ iš to paties pavadinimo1937 metų rinkinio) ir autoriaus persikvalifikavimo sovietmečiu į socrealistinės strategijos braižą, sėkmingai tenkinusį moralinio tendencingumo (kaip) idėjų pramanytumu sukonstruotas gyvenimo „išmintybes“. Pastarąsias Grušas realizavo jam mielu, didaktinį dorovingumą bareljefinančiu, tą atstumą ir didinančiu, ir… kūrybos karjeros požiūriu – jau nedirbtinai mažinusiu metodu. Tuo galėtume teigti Grušą tęsus ir drauge iškritus iš vadinamosios „36-ųjų metų generacijos“, jos tolimesnės raidos, visų pirma, čia, tėvyninėje Lietuvoje, kadangi, nesimodernizuodamas, Grušas tarsi žengė drauge su pasitraukusiais (A.Vaičiulaičiu ir kt.), bet kartu ėjo tolyn ir nuo, tarkim, J.Keliuočio modernizmo, populiarinto „Granite“ bei „Naujojoje Romuvoje“; nes suko ratus artyn vienkraštės moralybės bei, šios šalikelės kryptingai laikydamasis, galėjo tapti, t.y. realiai tapo vadinamųjų frontininkų (Lietuvių aktyvistų fronto ir jų bičiulių) sąjūdžio išeivijoje, tiksliau, agentūriniu konsulinės jų meno tarnybos analogu. Nesvarbu, kad pokariu išoriškai skelbė skirtingas politines ideologijas (jomis Grušas lyg ir toli randasi nuo A.Vaičiulaičio, J.Ambrazevičiaus- Brazaičio ar Jono Griniaus atstovavimo punktų egzode), bet iš tikro, tipologine prasme, liko jiems artimas; realia, niekaip nepramanyta, – ir jau nesvarbu, ar lietuviškai tikybine, ar sovietiškai antitikybine, nes, visų pirma, tiesos kaipo tokios įspraudimo į moralinius varžtus, vadinasi, abiems atvejams prezbiterine meno priklausomybės obalsių sistema. Todėl Grušo kūryba, kai normą/dogmą patalpina bekūnėje ego matricų irštvoje, save susiaurina iki pop/lozunginio propagandinių moralės abstraktų vaidmens. Grušo personažai tampa pabrėžtinai netikri, žmonės be asmenybinio veido, kadangi nereali nei istorinė, nei dabarties problemų trajektorinė ašis juose, išgalvota pati dramaturginė inspiracinė intriga, kurią atliepia minus style kalbėsena, banali minties ordnungo arterijų schema (atsiduodanti geriausiu atveju neotomistinėm prieškario citatų parafrazėm, nors ir dėstomom autoriaus kritikoje XX a. II pusės patirčių kontekste: „gėris yra etikos pagrindas“ ir pan.). Taigi autorius net XX a. II –oje pusėje nuobodžiai (siaurai, sausai), nors neva intelektualiai, atskirdinėja blogio ir gėrio teritorijas žmoguje, dėl ko negalėjo tikėtis paskatų nei iš V.Kavolio ar Nykos- Niliūno išeivijoje, nei iš J.Lankučio sovietų Lietuvoje. „Konservatyvi moralinė vaizduotė“ (V.Kavolis), kuri negali išjudinti psichologinių versmių (J.Lankutis). „Klasikas“ konstravo tokį kūrybos pasaulį, kuriame net jeigu ir galima apsieiti be esthetigue du mal, tad logiška reikalauti papildymo, jog tokia Grušo kūryba savotiškai suvienija ir ateitininkavimo (frontiškumo esmingąjį likutį), ir etnotabuistinio sovietiškumo išugdytas a(s)feras. Nors bet koks „estetinis“ konvojizmas turėtų mažinti pasaulėžiūrinio alternatyvizmo distancijas kūrybos procese, tačiau Grušo atveju neištempia jų iki klasikos universalumo atstovybių. Esmės paieškų siaurinimas iki mokyklinio idealizmo vertė herojus užgniaužti giluminių priežastingumų verdenes ir vaizdo pilnybės atramas savyje (tarsi juose iš anksto būtų įstatomi doroviniai konservatizmo apsaugos kateteriai).

***

  Tokiu būdu XX amžiaus lietuvių literatūroje tarsi atsigaivelėjo kadaise dar genialių pasaulio romantikų pasmerkta, menui itin kenksminga false categorizme sofistika, kur daiktai ir žmonės, užuot vadinęsi savo pačių vardais, priversti apeidinėti elgsenos, gyvensenos ir mintysenos tapatybes (Grušo veikėjai jų, tokių vardinių tapatybių, net nepasigenda). XX a. II-oje pusėje Grušas ir išgarsėjo Lietuvoje vos ne papildoma, pramanytumus stiprinančių antraktų iniciatyva: savo herojus garbingai stabdė neva ties jiems grėsminga sąmonės pakrikimo riba, iš tikro niekam neleisdamas peržengti jokios, – nei dieviškosios, anei pastarąją prisijaukinusios ultražmogiškosios ego patirties; kitaip tariant, forsavo pastangas atriboti pačias savo veikėjų realybes nuo tos jų laisvumo konsistencijos žmoguje, kuri, proveržinės estetinių idėjų raidos Lietuvoje atveju, jau gal būtų galėjusi pagaliau vadintis pasirinkimo maksimumą išgryninančia draminės įtampos, metafizinio slenksčio įveikos (kaip laimėjimo) briauna; arba tuo, kas yra laikoma absoliuti meninės dingsties laisvė ego ugnies būklėje, panaikinančioje žemiškumo ir transcendencijos lygių alternatyvas. Deja, tokį nedirbtinį imperatyvizmą juose stabdo ir pati Grušo kalba, kuri nei folk/mitemiškai sodri, anei pakankamai erudiciškai impregnuota; todėl herojų patirtis nei žmogiškai natūrali, anei kūrybiškai sublimuota, o tik beekstazė, moralinį „tikro lietuvio“diskursą šiapusiškai pakrikimo ribos proteguojanti ideotauškalija; nei aš minties gimtoji, anei mes patyrimiškai įgytoji, tad beemocė, personaliai neartikuliuoto rašto oratione palata. Gerai J.Lankučio pastebėta, kad, tarkim, „Meilės, džiazo ir velnio“ (1967) herojai komunikuoja jų mentalitetams neadekvačia kalba…Ši ne „as self referential linguistic system“, nes nėra joks simbolinis patirčių mistikos k(l)odas, kadangi pats žodis Grušui niekada nebuvo libidinės kilmės „rojaus“ ekstrema. Beje, tai nemenka visos lietuvių literatūros istorijos (ir literatūrologijos) sampratų bėda, įšaknyta patriotinėje ir atvirų dorovinių, ir vernacular modernism idėjų steigties patriarchalikoje, kurią savotiškai reprezentavo zalatoriško zalatijimo dominantė XX amžiaus laike čia, Lietuvoje, kai būdavo aptariami ypač katalikiškai orientuoti prieškario autoriai ir jų įtakoje išsirutuliojusieji jau XX a. II pusės tekstai; moralistiką buvo linkstama traktuoti kaip neva pakankamą dorybinį faktorių juose, it kokį subtekstinį meno rašto buklumą, užtat eliminuojant iš jo ir transcendentinę, ir, tarkim, demonistinio regnum vertikales. Tokiu būdu Vaičiulaitis, Šatrijos Ragana, Grušas ( ir iki 1940-ųjų, ir vėlesnis) – tai vis autoriai, kuriuose oficialioji XX a. II pusės literatūrologija, zalatoriškai zalatindama, matė ir tebemato neva pasaulietiškąsias bendražmogiškos moralės dėsnių bei pažangaus gaivalų universalizmo veikas; o iš tikro niekieno neverčiama užspaudinėjo jų meniniame vaizde spurdėjusius specifinės kilmės ir sklaidos natūralumo pobūdžius, niveliavo antgamtines jų grožio tarčių unikalumo genezes…Ir tai itin stambi kanoninio lietuvių literatūros mokslo, darytinės istorijos ir tokios pat ateorijos (pa)klaida, kuri ateityje privalės būti esmiškai perkoreguota (nepaisant nuožmaus pramanytumo patriarchų ir naujųjų, bet jau suakmenėti spėjusių bestilių patriarchių priešinimosi).

***

  Kita vertus, ar, tarkim, emigracijoje pats Grušas, „Karjeristų“ (1935) autorius, būtų išvengęs aneminių schematizmo aprobacijų meninėje savosios vaizduosenos principų slinktyje, – pasiteiravimas su pačiu riebiausiu klaustuku; kadangi ne tik J.Grinius, bet ir A.Vaičiulaitis, sakralizuodami kultūrinę dorovinę paradigmatiką, sąmoningai šalinosi pasąmoninio patyrimo (jiems tai pavojingi polinkio į pakrikimus „gelmenys“), ir peikė kokio nors Škėmos tipo inovacijas, sėkmingas vis labiau autentiškėjančiame (ne pramanytame) lietuvių egzodo modernizme; stigo to, ką net frontininkas A.Maceina vadino „transfigūracijos sąmone“, kurios, jo požiūriu, „kūno santykiuose mes nesame iš mūsų moralės gavę nė trupučio“ (daro negailestingą išvadą filosofas, reaguodamas 1979 metais į kito frontininko – J.Griniaus – nerimą dėl I.Mero „Striptizo“(1976) prezentavimųsi egzode). Grušas, gyvendamas sovietijoje, nebarė ir neauklėjo nieko, nes, pats nesimodernizavęs, lengvai atsidavė (kaip minėjom, atitardami V.Katiliui) į pseudoromantinės konformistikos reguliamino vadžias, ir tuo atliko čia,šitoje šalyje, platforminį dalinio frontininko vaidmenį (tarsi po laiko tapo J.Brazaičio „Sukilėlių“ vyriausybės nariu, laimei laiku, t.y. vokietmečiu, juo netapęs, o kad galėjo tapti, – dideliai džiaugėsi (išties prokagėbistiškai piktdžiugavo) kai kas iš įtakingų vidutinybių stagnatinėje Kauno Lietuvoje); kritikos tekstuose Grušas nesišvaistė, tarkim, net J.Brazaičio laiškuose prasprūstančiu, mokslinę estetinę šio iškilaus tyrinėtojo toleranciją paklibinančiu kategoriškumu: esą egzistuoja arba kūrybiškumo, arba griovybos alternatyvos mene; Grušo kritikos pasisakymuose tokio dogmiškai griežto moralistinio atidalijimo sienų nėra. „Mes kartais būname netikri psichologai“, – prisipažinta Grušo 1965-aisiais (tarsi atlieptų „žydrąjam romantizmui“, kurį kultivavo ir oficialioji LTSR, ir tęsė frontinė, antiškėmiškoji išeivija); o sovietijoje jam šią, „egzaltuoto nurausvinimo“ (Vytautas A.Jonynas) estetiką buvo įmanu ir patogu eksponuoti per nurealinto/nureliginto/nupsichologinto mentaliteto herojus, it kastratiškai konstruotas scenines iškabas, pramanytumus vis atnaujinančias betransfigūratyvias emblemas. Užtat plakatizmas, statika, publicistika (J.Lankutis vardija) klestėjo ne viršūniniame, dramos – galimos „religinės“ oratorijos žanro – ekstatizme, o tik demonstruojant vertybiškai pritemptus, inkubatoriškai nuliedintus veikėjus, sušpitolėjusias beorgazmės ateitininkystės (it retropoliucinio pussapnio) klišes.

***

  Net tragedija apie profesorių Marką Vidiną (1970), turėjusi šansą eksploatuoti žmonijos fizikalizmo stadijos, diurenmatiškas modernaus pasaulio žmogaus studijų problemas, gravitavo į pranešiminės dezinformacijos stilių, kuriame užgesta bet kokios vidinio globalizmo atitikmenų ir atliepčių paradokso„pozos“; o dialoginė ir tuo šiuolaikybiškai pagavi „Adomo Brunzos paslapties“ (1966) sandara tampa nepakeliama befatalio herojaus menkumo bei dogminės jo prigimties siaurumo banalijomis; tarsi nebūtų pasaulyje jau egzistavusi poetinė „veidrodžio veidrodyje“ dramaturgija ar artaud`istinis požiūris į dramą, kaip aukščiausią poetinio lygmens vaizdo viršūnę. Mat etnofrontinis poetiškumas, nors ir kaip sovietiškai ar antisovietiškai žydrai beforsuojamas, neišsipildo, nes realizuojamas poetinės puskalbės akte – neveiksnios ego dramos skolinėlyje, tad jame visavertiškai nedalyvauja nei žmogui priešiška reali tikrovė, anei ją, galbūt ribas peržengiantis, ir tuo „išliekamąsias vertybes“ įgyjantis, aš (kai iš anksto kupiūruotos tampa ir amžinybės, ir šiapusybės impulsų srovės); tad eksponuojama tik jas biurokratiškai pavaduojanti įtėvystė, meninę ego atskirties atmintį suvaidinanti besublimacė, moralistiškai teisiančio ir sau pačiam teisėjaujančio pusteatrio korida. Netgi visos XX a. lietuvių dramaturgijos raidos meridiane, Grušas fokusuoja tas pačias Krėvės – Sruogos a(r)evoliuciškai išbandytas, išorinio bei vidinio dramatizmo nepakankamumo arba vertybių sukeitimų orientacinės alogikos bėdas (kaip dažniausiai ir didžiajai lietuvių literatūros „klasikai“ būdinga, – tolimas involiuciniam ego persikūnijimų tapatumo lygiui). Žinoma, XX a. II pusės lietuvių dramaturgijos, tarsi kokių neevakuotų „lietuvių namų“ kontekste, Grušas nenatūralumu, nesimodernizavimu ir etc.visai natūraliai atrodė ypač Justino M. (kaip pasakytų Alfonsas N-N.) „agresyvaus konservatyvumo“ fone; neleisdamas herojams peržengti ribų, palikdamas juos (iki) transgresinės būklės padėtyse, atėmė galimybę katarsiškai svaigintis „imoralistiniu blūdu“, prilygstančiu meno dramos gyvybei (nors nuo Orfėjo iki Loto intervale), ar eksponuotis metafizinį „pirmykščio žmogaus“ neprieinamumą, substancinį jo neįveikiamumą moderniai/natūraliai įerudicinančiame, šiuolaikybės simpatijų lauko ambivalentizme… Negali sakyti, kad šito nebūtų buvę siekiama „Cirku“ (1976), ar neketinta pakrikimus freudistiškai aklimatizuoti „Pražūtingame apsvaigime“(1967); tačiau pasirodė daugiau negu problemiška Grušo tipo klasikui nerti į reliatyvumu moderninamas žmogaus ir gyvenimo vilnis, ypač su jų tėkmes čia pat deklaratyviai stabdančiu „specfrontiniu“ pažymėjimu bei retroateitininkiškai dozuotos laisvės užtvaromis ir vadovėliniu garbės galios supratimu.Užtat pražūtingas apsvaigimas pasirodė nėra nei apsvaigimas, anei juo labiau pražūtingas, – ir tai logiška, kadangi šie du herojų būklės invariantai neveikė nei savijudinės veiksmo eigos, anei psichoekspresinės raiškos perimetraže; mat veikalas ir maitinosi, ir skleidė… kontrpropagandinę intenciją, vos ne inertinės apkaltos metodu pasmerkdamas, į vietą pastatydamas džiazmeninius laisvėjančio tarybinio jaunimo interesus; todėl pati kokteilinė meilės, džiazo ir velnio komponentų epatiada, užuot būrusis interdinaminės dramos akcijos vienin, susimurkdė į kūrybos kaip pamokomosios ideopriemonės amuletų rinkinėlį; logiška, kad tokioje tragikomedijoje beerotis transas neegzistavo apskritai, jo neatsirado pasąmonę tik perimituojančiose veikėjų (kaip) užsakyminės atlikties išpildytojų sutartyse; ikitransinės retorikos fazėje liko įstrigusi pati freudistinio gaivalo spyruoklė, „pabaigta“ įstatyti ten, kur galėjo/turėjo būti tik autentišku ketinimu pradėta; be jos – tragedijos nėra, nes nėra ir erotinės disevoliucijos dievizmo herojuose, kadangi šie nepajėgia skleistis Grušo mėgiamame dozuoto kraštutinumo, vadinasi, netvirtai aš patirtį įlingvistinančiame „metodologizme“. Nors veikalas pasirodė Lietuvoje, tuomet išgyvenusioje pavėluotą, bet gan sėkmingai besireiškusią džiazo epochos dekadą (žavus XX a. II pusės meno improvizacinio vyksmo palaimos epizodas lietuviškajame socializme), tačiau kaltinimai džiazui lyg tyčia dvelkia užsakymine, net tuomečiame fone išskirtine įspėjamąja, anachronistinio precedento kaip analogo veik neturinčia, ameninės anemikos konjunktūra (net jeigu autorius buvo nusiklausęs T.Adorno, atseit alergiško džiazui ir tokią Vakarų autoriteto poziciją išskleisdamas, pasitarnavo tarybinės jaunuomenės „auklėjimui“ Lietuvoje). Veikale akivaizdi neteiktino užsiėmimo džiazu idėja bei toks pat smerkiąs save, užtat savo psichoesme bemelodis erotikos pradmuo, – (ne)unikalus atvejis žodžio šventei funkcionuojant politrežiminių suskliausčių tarpeklyje, savotiškai derestauruojant, išgražinant bei perspaudžiant herojus – vargšes ideodidaktines marionetėles…Analogiškai elgiamasi ir su beprotybe kokiame nors „Pijuje…“ (1974). Ji lieka tarsi už kadro, kaip ir pati iki ribos herojus atvedusi, bet jos peržengti neleidusi – ir rašytojo, ir už jo personą atsakinga – sistema (kadangi pats veiksmas rutuliojasi emblematinės, realiam tikrovės įvardijimui nepasiduodančios kalbos anturaže, be atoveiksmiškai jam paveikaus psichosomatinių žmogaus fantasmagorijų aparato); tad apelsinas prisukamas prasčiau net už gamybinę problematiką darbininkijai auklėti skirtose sovietinėse to meto pjesėse ar panašios paskirties romanuose. Mat intelektualiai paornamentuotų tendencijų morale literatūra kaip poetinio vidaus tankio raiškos kalba netampa, – atvirkščiai, randasi dar varganesnė už stribines, bet autentiškas ano meto, vadinasi, pokario socrealizmų heroikos drapiruotes; šios, kažkada privalomos, bet, jeigu nuoširdžiai vykdytos, nūnai atsidūrusios istoriškai kitame kontekstinio užribio krante, tarkim, postsocrealistinėje dabartyje, įgyja itin autentiškos agitbrigatinio kolorito jėgos ir net politorganinio grynumo estetikos bruožų (nes pjesės istoriškai liko tokios pat, kokios radosi kažkada, kai buvo pradėtos); net jeigu tai būdavo tik vidutinybiško nusistatymo kūryba, o ne proavangardinė majakovskiško užmojo torpeda (jau nekalbant apie Stalino mylėtą „bulgakovščiną“); Grušo „idealistiniuose“ pakylėtumuose nieko kreipiamo ton pusėn nėra, kadangi neleidimas peržengti ribos buvo tolygus draudimui domėtis pačia sociopolitine, archemitine ego vaizduotės magijų realybe (vadinasi, siūloma sutapti tik su etnotabuistinės hierarchijos normų pažabota, realybę totaliai sužalojusio pramanytumo modulių teikiamybe). Apskritai, vietoj pasinėrimo į neprognozuojamas meilės ir neapykantos paslaptis žmoguje (idant inversaliai perskrostų epochinį sadoavangardą ar pasinaudotų vadinamąja meilės, džiazo ir velnio linijų vertikale), ja net nenusileidžiama iki jokio sociopolitinių karalysčių hado; šį unifikuoja pseudoromantinės veikalo kalbos lygumos, kurios, drausdamos herojams įveikti save, retoriškai/imitaciškai, – taigi žydruoju romantizmu ir etc. niveliuoja personalinių (pa)tirčių reljefus, jų savasties sankabas ego viduje; dažni aforistiniai, į aukštąją minties moralės gaidą apeliuoją štampai, ima parodijuoti patys save; baimindamasis griovybos, destruktyvių aš pakrikimo vaizdų, neva didžiųjų nuodėmių (nors iš tikro tos nuodėmės galėtų būti gyvenimo veido (kaip) vidinio akto projekcijų aidas žmoguje), rašytojas sugriauna savo paties kūrybos statinį, sukeičia pradžių/pabaigų štabavietes, dusina transgresiją, jos evoliucijas inkorporuodamas, t.y. palikdamas iki bermudinio meilės, džiazo ir velnio trikampio net nepriėjusiame pseudodramatizmo etape; nes išėjimo sau ir veikėjams, nelyginant meninės koncepcijos vs ateitininkystės dreifo sėkmės, ima ieškoti per teatrines tardymo kaip teisminio moralite žanro schemas.Deja, tai visom prasmėm anormalūs teksto sąrangos stūmuokliai, bet ne inversalūs, tarkim, paskutinio teismo simboliką gebą įkultūrinti, meilės, džiazo ir velnio atmosferą įstebuklinantieji stimulai; susinaikina pats dramos tragizmo dievas didaktūriniame tekste, kadangi estetiškai tikresnę meno virsmo į(si)steigties intrigą autorius iš anksto vadina pakrikimine valia, tarsi užsmaugia simbolinių disociacijų potekstes, numarina jas komentatorizmo kėliniais (idant tiesioginės didaktikos valandėlėje apskritai nebeliktų vietos džiazinėms meilės ir velnio sąveikų relaksacijoms žmoguje). Ir nebelieka.

***

Ne čechoviškai juokinga bei dramiškai jauki herojų dužties atmosfera, o fanatiškąjį prakilnumo eldoradą neokonservatyviai deponavusi frigidika (kur alegorija tik iliustruoja pasaulio detonalumų klounadas); ne tik silpnai psichologiškai motyvuoja žmogaus elgseną, bet verčia ją doktrinine dorovinio imperatyvo statikos oficina; dėl to nukenčia ne tik „Gintarinė vila“ (1979), bet ir „Barbora Radvilaitė“ (1972) – ditirambinio stiliaus paskvilis, itin nevykusiai komunikuojąs su žmogaus bei istorijos realijų vs psichoidealijų realybe; veikalas net nepriartėja prie postviduramžiško dekameronizmo ypatumų, galimos jų neointerpretacijų rokiruotės Lietuvoje; tai nei aristokratinių ideopapročių protokolinis ruimas, anei proegzistencinė XX amžiaus žmogaus vidinės amimikos drama; nebent atsakas lenkams niekadėjams, žydrojo romantizmo atsvara jiems, kam anie, šiokie anokie, Barboros palaidumus mėgstą siedinti su pagoniškosios kilmės duomenų baze (iš tikro, su kuo gi kitu galėtų besieti); juos lietuviškai apeinant, sukeičiant vietomis, lenkus papildomai pasmerkiant dar ir „filologinėse“ daujotyčių ir Ko studijytėse, manoma, jog kompleksiškai išsprendžiama kultūrinio patriotizmo gerovės ir vadovėlinės santarvės problema Lietuvoje; iš tikro ji, toji problema, net neprasideda, net iki peržengtinos humanitarinių mokslų ribos neatvedama, o tik leidžia pasitvirtinti įspėjamiesiems Miltinio kriticizmams, duotiems Grušo kūrybinio kelio pradžioje; kad visi meninio, o vėliau, regime, ir kritinio/lituanocentristinio sumanymų nepakankamumai akyse degraduoja iki žmogaus, tautos, valstybės ir etc. judesiams jau pavojingų, jų meninį vyksmą dar vienu pramanytumo pavidalu stabdančių, žmogaus tikrovę ikiribizmais deformuojančių, tendencijomis persiklojančių nuteisinėjimų morale; tarsi pats rašytojas, sergėdamas skaistybę, „peržengia“ grožio saugos tarnybos ribas, todėl tikrumoje įvyksta meninei r e p r e z e n t a c i j a i atvirkščias procesas – karaliauja prieš tai neišsipildžiusi, reprezentacijos neparengusi r e d u k c i j a, įsitaisiusi Grušo teisminės dramaturgijos konservatizme (pritaikant K.Burke tipo teoretikus, kad įsitikintume, jog autentiško romantizmo negali atsirasti jokiame lazūriniame pramanytume); tarsi ateitininkystė, jaunystės periodo kvapas – obligacinė kvota, būtų pasąmoniškai išspjovusi save brandžiam, bet „klasikoje“ užstrigusiam dramaturgo gyvenimo etape ir leidusi atsitokėti tik iš paviršiaus svetimų ideoidealų svetainėje; išties knibžda švelnus moralinės i n k v i z i c i j o s nuostatų, žydruoju romantizmu lepinamas jų rekvizitas, kuris pas Grušą kibirkščiuoja teismine meno kaip neva dorovine miesčioniškos melo skraistės banalybe; mat sugrįžimas jaunystėn vis tik nebuvo nei vadinamoji trečioji (išstūmimo) stadija (galimo psichoanalitizmo poveikio rašytojui nėra, nes Grušui jis svetimas, regis, net negirdėta eliotinė „bevaisės žemės“ intonema: „kas tas tretysis, kuris visad žingsniuoja su tavimi“); nei juolab nepriminė „vyriškėjimo kartotės“ jaunatvizmo kaip a la Goethei būdingų grįžimų (atminties vizitacijų ritme) ar kierkegardiškos kilmės repetitio grožio (kurio prisilietimai Lietuvoje apskritai iki šiol abejotini); bene dar kartą bus teisus V.Kavolis, interpretuodamas Mykolaitį – Putiną, kai pabrėžia, jog šis nuo religinės ortodoksijos atsitolinęs, vis dėlto niekur kitur nenuėjo, panašiai it Grušas, kuris įstringa tik „amžinų tiesų garbinimo spektaklių“ linkmėje.         P.S.   Vargu ar Žaliakalnio klasikui betiktų net J.P.Sartre žodžiai pasakyti žuvus A.Camus: tyros, bet ribotos asmenybės moralistika (kadangi Camus vis dėlto modernus XX a. Vakarų autorius, kuris nenusileidžia iki žmogaus pasaulį vienplotmiškai teisiančių etnoprefektūrų). O Grušui – arba literatūrinis teismas, arba begeismės tiesos poėmių vaidykla, kur kosminės valios mirčiai patologemos (beje, transribinė ego dimensijos galimybė) eliminuotos, – tokia tad pradžios (žodžio) neužsifiksavusios „dorovingos“ meninės iniciatyvos pabaiga. Užtat Grušas daugiau negu patogus buvo, tarkim, garsios artistės Rūtos S. tipo atlikėjiškam – sceninės patetikos darymo – braižui (visaliaudinės heroikos imperatyvų poetiką kamertoniškai perkultivavusi scenos gyvenimo meno mokykla: kad su provincinio kaimietizmo čiuptuvais, – bene režisieriaus Jono J. Jau mūsų dienomis pastebėta ir įvardinta spaudoje…). Į akivaizdžius šios abortinės praktikos sos signalus neoficialiai reaguodamas, dar 1977 atskubėjo kitas režisierius Jonas V.(asmenybė savo radikalizmo netausojanti, neapsirubežiavusi nei idėjų, anei mizansceninės išradybos, užbrėžimų nuo – iki ežiomis); taigi tuo metu sistemai atsakingai integralų Rūtos S. talentą, Grušo patetikos dvynį (bemetafizių atkartočių protežė) jis komandiravo į A.Jarry Juobienę (užsitraukdamas Kauno kaimo turgaus poniučių nemalonę – kaipgi šitaip galima su mūsų mylima Rūtele), kai iš tikro nenuorama režisierius nukovė du zuikius viename meno šūvio – kultūrinės žaismo plotų laisvės akte; idant demaskuotų bealibės lietuvių dramaturgijos, darytinės literatūros šaltinius (tame tarpe Grušo asmenyje) ir nurodytų sunomenklatūrėjusios vaidybos šulneliui kitokybišką kryptį; idant visa lietuvių kūrybos kultūra kitaip atsigręžtų savęsp, pati sau nepagailėtų Jarry pata`fizikos rykščių, išmirkytų likiminių modernios sąmonės matricų tirpale; idant įsiliepsnoti nespėjusios, tad prieš laiką užakusios gimtojo žodžio įsčios ir Lietuvoje prisiartintų prie „une formule theatrale audacieuse“. Ir iki koktumo „moralus“ lietuvaičių dialogas realybės bei falšo dvikovoje vakarietiškai įveiktų save, atsiduodamas transgenderinės kilties operacijoms: vidinis sarkazmas imtų pulsuoti kaip vaisingumu haliucinuota tartis kalboje (žinoma, svajonė: Artaud – Jarry teatro menas bepradės/beaktės/beerektės veikos (k)rašte). Iš kur tokį teatrą Lietuvai paimti? Neįkainojamai perspektyvi diversija buvo tas Jono V. spektaklis tuometėje pokalantinio sovietų Kauno kultūros Lietuvoje. Tačiau be jokių išlygų, tam tikrą absoliučią pergalę režisierius šventė ir po Nepriklausomybės atgavimo, 2001-ųjų sezone, peraktualindamas Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“ (tuo ne tik reformistiškai pasisveikindamas su trečiuoju tūkstantmečiu), bet svarbiausia, paakindamas lietuvių bendruomenę nuo galvos ant kojų pasistatyti kultūrines meno įmigio mitologemas; taigi, režisierius pergalę šventė su garbingo amžiaus ir nestandartinės išvaizdos komike, liaudies artiste, atrinkta popierinio skaistumo herojės Beatričės vaidmeniui perinterpretuoti. Visiems tragikomedijos dalyviams neadekvatus tekstas šio „postmodernaus“ sumanymo ir sastato lūpose tapo vertas savęs; režisieriaus psichoanalitiko šaržų dėka likviduota metalingvistinė disproporcija, prakilnumo, „lėkšto bendražmogiškumo“ (anot Valdo G.) patetika išties pasirodė bėra groteskiškai save parodijuojanti, „Karaliaus Juobos“ dvaro pamokas praėjusi thesis play karikatūra. Subversiškasis režisierius teatrinių priemonių skverbties galia sudėjo pradžios/pabaigos taškus ant i, patvirtindamas literatūrologines J.Lankučio ir V.Katiliaus išvadas Grušo nesimodernizavimo diagnozių byloje; buvo papildomai demaskuota tokios „klasikinės“ mintysenos klasta: Žaliakalnio klasikas išties Becketto, Frischo, Diurenmatto, Pirandello trajektorijų nuošalyje (ką Lankutis p. 283 pažymėjo dar 1981 metų studijoje apie Grušą)…Užduotis ateities tyrinėtojams: kaip atsitiko, kad Maironio, na, dar S.Santvaro, tad libretinės-operetinės prigimties literatūra tapo užkelta ant modernios XX a. klasikos tralo; juolab, kad akivaizdu: ir dabar, ir tuomet Grušas, jaunystės katalikų postamento atsispyręs, nesimodernizuodamas net Claudelio – J.Keliuočio estetikų pasiūloje, pokariu, pačiam savo asmens pajėgume, pranėrė per stalinistinį bekonfliktiškumo sielovados turinį, išlįsdamas (natūralu, dėsninga ir logiška) jo gale su „socialistinės etikos“ signatūrom (savaime tai nei blogio pradžia, anei gėrio galas); Grušo atveju tai tiesiog unijinė, bereferentės dialogikos tezyno, „laimingasis – tai aš“ bukolinė išraiška, kuri iškyla provincinėj moralinio politdraustinio McCarthy`nėje (preliudija pagyroms Grušui iš zalatintojų, šįkart iš Vytauto K. pusės, to, kuris greitai, t.y. po 1990-ųjų virs naujuoju komisaru, beje, – taigi pagyros už dramose išstatytas…ach, Lietuvos kunigaikščių kolonas… – vizitinė, kritika vadinamos laikraštinės demagogijos hetmano, kortelė). Tačiau panegirikos pramanytumo viršūnę bus perkopusi ekspertinė edukologijos universiteto profesūra (Vytauto M. asmenyje); šio „autoriteto“ atradimuose Grušas ne tik su …Joysu ar Borgezu gretintina figūra; bene profesoriui Vytautui M. knietėjo daugiau negu postmoderniai paoponuoti akademinėms Lankučio ar Katiliaus išvadoms…Žaliakalnio klasikas esą esmingai papildo ir didįjį dublinietį, ir kolegą argentinietį (nors pastarojo gal net neskaitęs); regis šįsyk profesorius visais atžvilgiais peržengė savo inkompetencijos ribas. Totalaus apsijuokimo (nors jau nejuokingo) ir provincialaus mėgėjiškumo (tapusio norma) atgrasi, beje, ši neoklounada; ji vertybiniu absurdu pertekliškai bus išsiūbavusi lituanocentristinį pastarojo laikotarpio durnysčių laivą, prisišvartavusį prie savidiskvalifikaciškai apglitėjusių priekanalių uosto krantinių (nebent galima būtų pateisinti pseudokomparatyviu ir kitų akademikų akadem/atradimų kontekstu: neva J.Biliūnui būdingas proustinis laiko suvokimas, o V.Kukulas – su prakeiktųjų poetų lygio žyme, – dar ne tokių, sveiko proto ribą peržengiančių, lyginimų gausi nūdienė literatūrologija Lietuvoje). Sveiko proto Vytauto M. „komparatyvizme“ yra tiek (jeigu yra), kiek Borgezas ne tik „mokykliniai skaitiniai“, analogiški „neginčijamai išminčiai“, išrašytai ant viešų pastatų (Alfonso N-N. verdikte), o ir tuo, kad šitoje duotybinėje išmintyje kartais srūva palimpsestiškai surėdytas, meninę kitokybę maksimaliai provokuojąs intelektas, artefaktinė rašytojo vaizduotės mokslo biblioteka (nors į jos neišsemiamumą pats rašytojas taip pat dažniausiai buvo tik kelyje), ir kurios pas Grušą su libidiškai/likimiškai neišnešiotais veikėjais net provizoriško branduolio kontūrų dar nėra; yra etnosovietiškai/etnoateitininkiškai pakili, bet kultūriškai deesenciali kalba, kuri pati vaduojasi poetiškumo tariamybėm, todėl viso labo virtuali nenubudusio genitalumo raiškos proforma; tingus draminis dialogavimas, vidinį aistringumą aplenkianti, moralinės konjunktūros mantija apsigaubusi, Apolono/Adonio tapatumo savy net neatpažinusi, tad besielė (nes beorgazmė) implantinio proto parafraziada. Jai nepakeliamai sunku (neįmanoma, – tai dažnas atvejis literatūrinėje Lietuvoje) pagauti joje pačioje besiblaškantį, saviekraninio žvilgsnio nejautrumu pasižymintį, tad į metalingvistinės gestikuliacijos kodus dar nepereinantį mizansceninio kadro metmenį (beje XX a. II pusės lietuvių dramaturgijoje tokį metmenį pagauna, tad gali ir reprezentuoti Grušo globotasis RoRa; tarp kitko, giminystės ryšiai išryškėjo, bent šių eilučių autoriui, tik 2011-ųjų vasario viduryje, – iš essay ir susirašinėjimų, perleistų „Bermudų trikampyje“, K., 2011). O Grušas pačią dramaturgiją kažkodėl suvokė tik kaip priešpriešą prozai, neva drama tai filosofija, tačiau vistiek ne „pantomimos be iškraipymų“ tikslumo prasme (tuo Lietuvoje unikalus RoRa ir bene prozininkas I.Meras egzode), greičiau tik doroviškai angažuota, Artaud pasakytų, psichologiją imituojanti „žodžių kalba“; nes kaip ir didžiuma vadovėliškai pasikausčiusių rašeivų Lietuvoje, Grušas ignoravo žinojimą, kas yra (ir kad yra) nuo teksto nepriklausoma, jam, t.y. pačiai žodžių kalbai, antinomiška reikšmė su metafizinės galios aktyvais joje (o ne vien per stiklą prisiskaičiusios informacijos dubleris – populiarus, beje, tarp aukščiausias regalijas išsidalijusių literatūros „filosofų“ bei profesūros Lietuvoje) arba moralistiškai „iki idiotizmo“ (pasakytų Lewis C.S.) suredaguota puskalbė, prilygstanti instituciškai instancinės gamybos „komunikacijai“ darytinių dorovės tekstų kopiraitikos mene (prozoje, poezijoje, net bemetodologėje lietuvių kritikoje taip pat). Todėl sunku patikėti tuo, kuo rašytojas bandydavo pats tikėti ir skaitytojus įteiginėti, jog jo dramaturgija remiasi vos ne dekaloginiu „prigimties dėsnių“ estetikos intymu; mat į Grušo tipo tekstą kaip ir į jo siūlomas gyvenimo romantikos intrigas nebuvo įėjusi, tad neįsijautusi pati kalba, – ji tik oficialius sutartinius žanro santykius apiforminusi, ikiribinė, tad belibidžių teksto užsakų ritualystė. Behermetis behermeneutis, bedionizis bekatarsis, bemediumis, stačiai bepadis tokios draminės literatūros apavas, – normatyvistinio disputantum teisynas; nors iš modernių laikų, bet artimas etnoobskurantizmui savo dorovės darymo mastų ir miglos dvasia; jos besilaikąs bepautis herojus nepajėgus rastis subtekstiniame „gyvenimo filosofijos“ kaip savo paties kalbos, jos pradžios/pabaigos atspindžio vyzdyje (ne tik Grušas, bet ir kiti, Vytauto M. tipo lietuvių literatūros „filosofai“ vargu bežino kas yra ne darytinė meno laisvės dora mintyje). Ne tik grušiškas immacule concept susistabdymas formavimosi pradžios stebuklo (žodžio) nepatyrusioje pabaigoje teišgali būti antimodernistinio „zapret na efekt“ lygio. Ir buvo. Arba yra. Todėl labai priimtinas specifiškai ateitininkavusiame etnosovietizme ir dešimtmečiais po jo, kuriuose perdozuotas susilaikymas – lemtinga nuodėmės praraja, o ne išgani meno formos dorybė, kadangi tai nei sąmoninga prasmės askezės programa, anei reikšmės „tropizmus“ ugdantis vaizdynas; „Iš kur tas popierinis skaistumas“, – kavoliškai teiravosi velionis Vygandas Šiukščius, neapsikentęs pragaištingų visos lietuvių literatūros autoritetinio zalatijimosi padarinių, kurie agonizavosi rasdamiesi šiapus kalbos genitalumo ir produktyvaus neurozių grožio…Grušo pavelde pliusą Vygantas dėdavo tik ties „klasiko“ kritikos tekstų padala (dramos ir prozos pažymiu nevertino apskritai, tad ir neįskaitė, kitaip tariant, klasiką pravarė iš egzamino). Ach, kaip ardėsi, tai išgirdusi, trypė kojomis ypač prokagėbistinio plauko Kauno vidutinybija (žinoma, ta pati, kuriai apmaudu, kad Grušas vis dėlto nesuklupo vokietmečiu, nesusikompromitavo su kolegos vadovaujama šešių savaičių vyriausybe). Nemalonios formulytės „laimingasis – tai aš“ pozityvas kyšteli gombrowicz`inės malonės liežuvėlį ir lietuviškai miesčioniško interjero verandėlėsna kai kada… O kritikos lauke Grušas išties gebėdavo būti ne popierinis, veik normalus: priklausytų tai ateitininkų išugdytąjai kohortos daliai, kuri, net jeigu politiškai negailestinga, pobjaurė, bet literatūrinės kūrybos rezultatams stengdavosi išlikti objektyvi (A.Vaičiulaitis, J.Girnius ir kt.); Tad ir Grušas ne tik dėmesingas J.Savickiui, P.Taruliui, bet ir esmingiesiems šio „ekspresionistų“ dueto skirtumams pastabus; ne tik Šatrijos Raganos „Sename dvare“ subtiliai aptarinėjo, bet ir …L.Skabeikos „ateistinio“ urbanizmo eilėms neabejingas (žinoma be paryžietiškų J.Miltinio, J.Keliuočio vaterlinijų, bet ir be J.Griniaus konservatizmo ar P.Juodelio progresistinio rangymosi politiškai permainingose XX a. Lietuvos peizažo įtampose; regis, nesekė zalatoriškais zalatintojais, kuriems vaidenosi vos ne šekspyriško užmojo natūros ten, kur tokių negali būti ir juodelių Lietuvoje tikrai nėra)…Visa tai kada nors ateityje privalės analitiškai apibendrinti kita, teoriniu moraliniu mentalitetu tikrai nauja, generacija (atsikračiusi klapčiukiškai veidmainiškai tūpčiojančių vydutinybukų, manančių, jog literatūros istoriją „padaryti“, – tai pauždarbiauti referatėlių rinkinyje). Ji, toji generacija, pasvers kiek ir kokiu laipsniu įmanoma apskritai proza, komedija, tragedija, drama, kai rašytojo palikimas net ne neoklasicistinis, o geriausiu atveju (J.Lankučio žodžiais), tik šiaip „parodomoji dorovės pamoka“; žinoma, be polinkio gravituoti į moralę kaip purizmo ideo(logijos) porno(grafiją)…Grušo vektorius, – vilkimės, ne tas. Ypač kai tokia kūryba, regis, dar ir ne savo valia, patalpinama lietuvių literatūros „klasikos“ lentynon, tarsi alsuotų A.Camus „humanistine didybe“; ar tikrai taip yra, problema ir su visos tokios rūšies modernia literatūra Vakaruose, net ir ta, kuri mokėjo „tramdyti aistras“, o ne tik lietuviškai lieti nestilizuotas ašaras (perfrazuojant claudel`iškąjį J.Keliuotį, vis dar nepakankamai girdimą Lietuvoje). Ar Grušas gali būti Camus tyrumo/ribotumo laikysenos pusėje, nobelisto rašytojo, žinojusio kas yra Šv. Augustino, Plotino ar Chateaubriand`o tradicija gimtajame prancūzų literatūros rašte. Ar Grušas buvo tokiame žvilgsnio tolybių kelyje, kur atskilėliško menininko kūryba virstų jam ta neįveikiama aukštuma, kurios jau „nesiekia meilės dvelksmas“? Ne. Nebuvo. Ir ar Grušo teatras natūraliu būdu suko link universalaus „literatūros žanro“, kaip tą darė ir manė modernus XX a. doruolis Camus? Ne. Nesuko….     Plačiau:   Jonas Lankutis. Etiudai apie Juozą Grušą. – V., 1981;Vygantas Šiukščius. Likę tekstai. – V., 2008; Juozas Grušas – XX amžiaus kūrėjas. – K., 2002; Brigita Zėndik. Alberas Kamiu. – K., 1995; Alan et Odette Virmaux. Antonin Artaud. – Paris, 1991 ir etc.   2012 11 29

Categories: Uncategorized
Tags: