Įvadinis štrichas almanachui „GRANITAS“/1930

Posted By on June 10, 2015

Įvadinis štrichas almanachui „GRANITAS“/1930 (pagerbiant jo estetiką bei vertimus) apie vieną išskirtinę literatūros almanacho iniciatyvą (prieškariu) ir nepamainomą jo redaktorių-sudarytoją bei iki šiol pasitaikančius (juokingai aplėpausiškus) mėginimus ignoruoti modernaus aristokratizmo indėlį į tą meno kultūros proveržystę, kurios Lietuva stokojo, ir kuri užkoduota buvo iniciaciniame leidinio krypties vertikalume     Ar tik jubiliejine dingstimi išskiriame Juozo Keliuočio 1930 – aisiais suorganizuotą naujosios literatūros almanachą GRANITAS? Be abejo, ne. Nors estetinės (minties) stabilizacijos požiūriu, ir Lietuvos, ir literatūrinio jos at(si)naujinimo pastanga betarpiškai skleidėsi būtent g r a n i t i n i a m e, meninį žodžio tvarumą keliuotiškai „nešančios“ kalbos, s t i l i z a c i n i a m e jos duomenų apie „psichofizines galias“ turinyje. Stilizaciją J. Keliuotis regi intelektualiai suvaldytame estetinės vaizdo kurtuazijos momente. „Poetas kurdamas yra laisvas nuo empirinio pasaulio despotizmo“, – J.Keliuočio dėka ir Lietuvoje kontūravo(si) teoretiškai įsakmi Vakarų individuacijos polėkio (apie „formą – meno egzistencijos pagrindą“) niša.[1] Dėl to J. Keliuočio (1902 09 04 – 1983 05 25) „Granitas“ ir nūdienos atžvilgiu išsergsti nepalydovinės prabos kozirį, rasdamasis kitų dviejų (P.Juodelio „Pjūvio“/1929 – 1930 ir S. Anglickio „Linijos“/1932) – (ne)priklausomumu ir prezentatyvių, ir drauge labiau pažeidžiamų leidinių (it slenkančio jų abiejų savišaukos grafiko) viduryje. „Granitas“ tarsi koks nelūžtantis dviejų tarpukario dešimtmečių vertikalės (iki 1940 – ųjų) stuburas-centras, ir drauge tuos dvejus proporcingojo Lietuvos istorijos luito sandus prilaikančios literatūrinės jungties pagrindas-sija… Kas be ko, šiandien svarbu taip pat ir vadybinių J. Keliuočio iniciatyvų bei fenomenalių šios rūšies asmens gebėjimų modernite. J. Keliuočio strateguojamas vertybinės kaitos užduotis Lietuvoje įprasmino jam rūpimi visuotinės krašto gyvenimo reformos tikslai; o šiems realizuoti neišvengiamas buvo organiškumas, t.y. granitinė/naujaromuvinė, įkainota „naujuoju humanizmu“, vadinasi, programinė (politinė), tačiau idėjų universalaus sutaikymo manevrui telktina Lietuvos kultūrinio tapatumo sėkmės prerogatyva . Ne iš lubų radosi 1996 metų A.Nykos – Niliūno hipotezė apie galimą J. Keliuočio vaidmenį kultūrinės lietuvių emigracijos kontekstui: tuo atveju, jeigu „Ateities spindulių“, „Naujosios Romuvos“, „Kūrybos“, na , ir, žinoma, „Granito“ redaktorius (J.Ereto vadintas „gyvo būdo humanistu“), įsivaizduokime, po karo nebūtų pasilikęs Lietuvoje; gerokai kitaip, Nykos – Niliūno akimis, atrodytų tuomet visi, ne vien žurnalistiniai, laikraščių ar knygų leidybos reikalai, koreguotųsi pats „humanitarinės kultūros gamtovaizdis“ išeivijoje.[2] Taigi pokeliuotinės kartos kritiko A.Nykos – Niliūno įtaigojama versija, jog veik visą subkontinentinį lietuviškosios išeivijos mostą bei „amerikinį“ jos horizontą (tegu įrėmintą iš Europos „atsivežtine“, apibrėžto istorinio laiko lektūra bei „paryžietiška“ filosofija), būtų galėjusi užpildyti viena, savo kūrybinės energijos transakcijose netelpanti, bet kitus įspūdingai (svarbiausia, neantagonistiškai) telkianti J.Keliuočio figūra. Ar su sėkmingu leidybinių idėjų prodiusavimu, ar su tam tikra jų recesija (dėl jos Nyka – Niliūnas niuansuotai linkęs įspėti taip pat) susisietų naujaromuvietiškasis aktyvizmas? – tai hipotetinė J. Keliuočio (J. Lindės – Dobilo mokytinio Lietuvoje, o užatlantėje – „Pakšto junior“) kultūrinės biografijos puslapių, jų retro/efektacinės sklaidos problema. Ją taip pat vertėtų svarstyti (progai nutikus) atskiru darbotvarkės klausimu, kadangi tai savaime reikšminga tema, išsiaiškinant (susitarimo būdu) patį lietuvių literatūros naujumo konceptą; ne tik žavintis reklam/funkcionaliu J. Keliuočio almanacho „Granitas“ paantraštės taiklumo lygiu, bet ir ką ši nuoroda – naujumas – reiškia bei koks jis būna/yra ir 1930 – ųjų „Granite“(preliudijoje į „Naująją Romuvą“), ir visame XX amžiaus intelektinės – estezinės brandos (kaip) literatūrinio modernizavimo(si) siekiamybių panoramiškume.[3]   ***   O 1930 – aisiais jau ir Lietuvoje, įkandin vytautiniams ideo/iškilmių furorams bei emigracinei soc/nukraujavimo erozijai, intelektualinėje srityje kaupiasi vos ne „plejadinis“ pagyvėjimas, dalies humanitarų užmojis bent mintijimą bandyti kreipti atheneum‘ine linkme; tarsi netiesiogiai būtų išnirusi (ateitininkavimams kažkiek net provokatyviai žaisminga) arba–arba briauna, skatinusi „mąstyti“, t.y. Lietuvą ir save pradėti „tyrinėti vertikaliai“ (anot J. Ereto, startavusio, analogiškai J.Keliuočiui, personalia redaktoriaus misija, tik ne jaunųjų rašytojų, o universitetiniame „Atheneum“ žurnale). Vertikalumo matmuo, regis, privalėjo įgyvybinti egzistencinių intelektinės vaizduotės aprėpčių šaknis, instinktyviai spurdančias mintimi save transcenduojančio rašytinio akto estetiniame vaisingume.[4] Juolab 1930 – aisiais, suaktyvėjusių (despotiškai horizontalių) Lietuvos valdžios draudimų fone, toks ateitininkiškasis pa(si)raginimas tapo kultūr/rekomendacinio pobūdžio, kūrybinę sąmonę vaduojant ne tik iš režiminių varžtų dominijos (Lietuvoje, kaip visada, atsiduodančios provincialiu buitinės kasdienos trumparegizmu), bet atsisakant ir pačių, žvilgsnio nykumu troškių (nors visiems oficioziniams etno/mitams – šimtui metų priekin – palankių bei patogių), savigyninės rekreacijos metodų; būtent šie, komfortabiliai įsitaisydami nebrandžių galvų (it nebaigtų pax patria galerų) smegenyse, – vis vien bėra tik pastoliai aukštąjam granitinės traukos humanitarizmui atsirasti (jis ir radosi kūrybos estetinius apipavidalinimus J.Keliuočiui ėmus matuoti a la Lindė – Dobilas, vadinasi, žmogumi, o ne jo erlebnis lietuviškai (pa)prastinančia, dažnai dar ir pigiai beminte, vien šovinistiškai įegzaltuotos politinės schemos doktrina.[5] Beje, lietuvių literatūrinėms aspiracijoms atheneumizmas bei vertikalumas nejučiomis tampa transepochinėmis sąvokomis, susijusiomis su modernios subjekto savimonės (kurti) galia bei humanitarinėmis jos individuacinės saviugdos („aristokratiškesnės“kritikos rasties) prerogatyvomis (kurioms interpretacinės dirvos istoriniame lietuvių humanitarizme, ne tik 1930 – aisiais, o kur kas anksčiau, ir ne tik J.Keliuočiui su Eretu ir Linde – Dobilu pasimatė, – arba labai labai maža, arba ir visai nėra)[6]. Neišvengiamai stiprėjo erudicinė kontr/interesų atmosferos būtinybė, kuri tarpukariu pakankamai dinamiškai išvešės (nebe naujaromuvinės elitinių J.Keliuočio postūmių „šlovės“), vokietmečiu išgirsta bus taip pat S. Leskaičio ir J. Keliuočio redaguojamu žurnalu „Kūryba“ bei ekstremaloku jaunųjų antologijos „Kas girdėti kalnuose“ akordu[7]; palyginti autentiškai pokariu (tarp solidarių kompromisų sau patiems ir Vakarams)ji „nutūps“ išeivijoje. Tad Nykos–Niliūno 1996 – aisiais minimi, su J.Keliuočiu problemiškai/hipotetiškai, bet vis dėlto siedintini/siedinami „Žemė“, „Lankai“, J. Girnius – visai realūs pakaitiniai (ne)hipotetinės J.Keliuočio veiklos (išeivijoje), o iš esmės netgi granitiniai galimo proveržinio jos mastelio (laike) ženklai. Būtent jų fone šiandien yra pagaunama dar viena provokatyviai probleminė Nykos – Niliūno užuomina dėl jau minėto vertikalumo, neakivaizdžiai gretintina ir su prieškarinėmis J. Ereto bei K. Pakšto re/vizijonierystėm, ir su keliuotiniu, į estetinę mintijimo patvarybę kietai nusistygavusių, nehorizontalių vertės eisenų būdu (save telkiant integraliam teoretinės 1930 – ųjų kondicijos kultūrvaizdžiui su(re)formuoti). Visa tai įgalina palaikyti vėlesniojo Nykos – Niliūno etapo dienoraštinius atradimus, jog net įdomūs, tačiau bevertikaliai „formaliniai pažadai“ negali gilybiškai realizuotis, tiesiog nepajėgūs pratęsti savęs poezijoje, kuri pati savaime „lieka horizontali“[8]. Tampri (savaime) analogija su entuziastingu J.Keliuočio atsiliepimu iš 1932 – ųjų apie ryškų tuomet „Pjūvio“ grupės poetą: jubiliejinė pusės amžiaus trukmės (atskirčių) jungtis tarp J.Keliuočio ir Nykos – Niliūno, jungtis, abiems vertintojams randantis XX amžiaus literatūroje, saviapreiškiminiame estetinio jos kalbos supratimo, moderniame minties dinamikos akte; „Granito“ laikų ir užuominų kritikui sumaniai ir taikliai (beje, „Freudo kalba“), apsibrėžus vertikalumo atskaitos taškus, ankstyvasis pjūvininkas Aistis (tuomet dar Jonas Kossu-Aleksandravičius) J.Keliuočio recenzijoje įesminamas naujaromuviniu, paties kritikos žanro pasamoninį vertikalumą (į)steigiančiu įvadinės, bet ganėtinai kibios (nes granitinės) plotmės vertinamuoju subtekstu: poezija, kurioje „erotinė meilė“ nėra įgaivalinama mundus concentratus, nevirsta „prisikėlimo religijos dieviškąja ekstaze“, kitaip tariant, nesigeneruoja kodiškai realiu onto/erotinės amžinybės vertikalumo mitu;[9] įgyja nebent papildomų indikacijų likt našlaujanti, vadinasi susidėjusi tik su horizontalių pop/emocinės būklės simptomų kartele (jai stigtų atitinkamos erlebnis energijos save pačią pranokti, katarsiškai ištęsėti, kol „vienatvės žvėris“galiausiai transformuotųsi į „amžinąjį moteriškumą“ milašiškai pulsuojančias nihumim‘ines, iš prapoezijos išnyrančias vertikalumo stilemas)[10]. Tokia J. Ereto, Nykos – Niliūno (per prieškario J. Keliuotį ) seka (su pastarojo dėmesingumu ne tik Milašiui, Claudeliui, bet ir W. Bleikui bei R. Tagorei), svarbi tampa šiandien nelygu tiltai, permetami vertikaliai sulydytų, vaivorykštinių kritikos suberdvių skliautu, įveikiančiu pasaulėvaizdinio Vakarų universalizmo epochas ( idant ir modernios literatūrinės vaizduotės arka Lietuvoje suartintų jas visas, vertybiškai aptrupėjusias (nes granitiškai nepakankamai puoselėtas) iniciatyvių subjekto minties pasivaikščiojimų krantines). Suartina, net suglaudžia jas (kultūriškai nepriaugintas) istoriniame Lietuvos laike. Ir dar papildomai įtraukia pogranitinės, tarpukariu dvasiškai bei erudiciškai itin išlakiai ištįsusios pamainos, užtat J.Keliuočio ypatingo atidumo nusipelniusias, jaunas to meto gimnazistų ir studijokų figūras[11]. Transšatrijinėn retroprojekcijon, šiandien akivaizdu, ir įsilieja Mamerto Indriliūno (1920 sausio 28 – 1945 vasario 21) korektyvi, XX amžiaus lietuvių literatūros raidą (visai nejaunuoliškai) veik metodologiškai/granitiškai perstabilizuojanti pastaba, įgelianti vadovėliškai sekliems gimtojo sodžiaus „klasikų“ horizontalumams: joje atkreipiamas dėmesys į „žemiškus poetus“, kurie turtingi garuojančiais, sultingais vaizdais ( jais stačiai tiršti), tačiau be „krikščioniškai suprantamos sielos, jos vertikalinės linijos“ (beje, J. Keliuočio žurnale „Kūryba“ bus paskelbta ši teoretiškai istoriografinė jauno talento Mamerto Indriliūno išmintis vertikalumo tema).[12] Joje niekas nekaltinamas grupinės nuožmės pagonizmu (kaip ir J.Keliuočio ar Nykos–Niliūno refleksijose apie prieškario Aistį ar XX a. II pusės poetų iš Vilniaus knygas), bet rutuliojama (neoneo)granitinė pozicija: vien horizontaliai garuojanti gamtinė ego prigimtis (netgi aistiškai ar a la S.Jesenin emocionali) nekonsteliuoja su metafizine egzistencinio nepriklausomumo idealybe kalboje, su tuo, kas J.Keliuočio jau „Granito“ vedamajame apibūdinta buvo kaip moderninei Vakarų poezijai sava „sukondensuotų simbolinių ženklų“ (vertikalumo) būtovė.[13] Mat vien tik „sveikas ir stiprus jausmas neturi skonio“, – provakarietinę minklę užmena tautiečiams, cituodamas Tomą Manną, J.Keliuotis „Granite“ (p.5), vos ne atitardamas Lindei – Dobilui apie „sintetinės intuicijos“ lyginamąjį svorį estetizme, šiam apsigyvenus „grynosios dvasios karalystės“ kaip tiesiogiškumo esmes vertikaliu riterio-meisterio- dvasios magistro menu sugavusioje (bet jau ne konservatyvių, ir ne amorfiškų emocijų) raiškoje. Lietuviškajame kūrybos ir kritikos žaizdre regime vyniojantis grįžtamąjį (įcentrinį) ryšį tarp teoretiškai susišaukiančiųjų, tarp komunikuojančiųjų vertėmis laike, tarp savaime bylojančių apie esmišką vertikalumo (re)misijos skirtį: „žali jausmai“ arba „nestilizuotomis ašaromis“ garuojąs pergyvenimas J.Keliuočiui nėra poetiškas „pats iš savęs“, – teigiama „Granite“(p.5). „Vaizdas pats savyje nėra poetiškas,“ idėja – tik beskonė taip pat, – priduriama (p.6). Tuo sugestijuojama nemanieringa meno suvokties korekcija Lietuvoje, jog poetinio mintijimo branduoliui esant nesubstancialiu, menksta saviinterpretacinės jo (tegu ir, tarkim, pjūvinės) gebos, autentiškas kritines atliepas pritraukti įgali kultūra; silpsta Kito it Dievo dosje kalboje, kadangi randasi dar ne (a la P. Claudel) vienlyčiame Jame, o betapatumo utopijos gniaužtuose, natūralistinės horizontalumo kilties beekstaziam šiurkštume, taip ir neįgijusi atheneum‘inės – transcendencijos ir helenizmo vienio – vertikalės, esmiškai švytėjusios veik visų būsimų XX amžiaus aukštojo modernizmo klasikų kūryboje Vakaruose; įskaitant ir tuos ( gal net pirmiausia juos), kurie sąmoningai atsiranda (tegu ir ne visi pirmąkart lietuvių kalba) 1930 – aisiais J.Keliuočio „Granite“ – Paul Claudel, Stefan George, O.V.De L. Miloz, Rainer Maria Rilke, T. Werfel[14]. Iš jų lietuvaičiams vis vien galėjo būti (regis ir buvo) pravartu (turėjo būti tiesiog daugiau negu profesiškai/likimiškai saldu) „metafizinį skystumą“ (Lindė – Dobilas) trokštant paversti (jeigu troško) prasmės mirksnio (Poetinėje Tiesoje) vynu; vėliau, gal būt, skulptūriškai skaidriu kraujo vs kūno monados (kalboje) skrydžiu, vadinasi, jau tikrai vertikaliu, saviartikuliaciškai taiklios Rašto būties organizme ženklu, simboliniu gerosios jo žinios (aštrios it „žalvario angis“) kirčiu[15].       ***     Vertikalumo nesant nei žodžio (tik lyrinės prisikėlimo raiškos) plane, anei sublimacinės subjekto (Kito) perkėlos interpretaciniame (per menkai aristokratiniame kritikos) ar paties poeto estetinės savipratos reflektyvume, – atsiveria abipusė hermeneutinės kilmės nesėkmė, totalaus (antiatheneum‘inio) normiškumo, dvasiškai nederli gamtizmo/gentizmo materijos pragarmė (užtat gali būti J.Keliuočio pajuokiama, nes užsitęsusi, t.y. Lietuvoje tyčia užtęsiama dienos ar epochos prietarų mados trukmė); likusi nepaveikta ir pati neįveikusi egzistencinių kūrybos universalumo, vertikalios jo ašmenų galios erdvės, – ji atsiduria „cerebral cortex“ (T.S. Eliot) tradicijos paraštėje; J.Keliuotis (Lietuvoje) atitartų (ir atitarė), jog tokia poezija – „nerimto modernizmo“ aneksijų zona, kuriai jis 1930 – aisiais ir priešpastatė tuos penkis rimtus Vakarų modernizmo autorius; drauge su savo paties bei dviejų kolegų lydinčiaisiais straipsniais, kondensuotais kritinės kontekstinės informacijos essay: juose solidžiai kalbama apie to meto prancūzų moderninę poeziją ir estetiką (J.Keliuotis), tikslinant lietuviškojo romantizmo sąvokos (ir giminės) alogiškumus (J. Grinius), argumentuojant dėsningas tarpukariu vokiečių ekspresionizmo metamorfozes, bekrypstančias magiško, idealiojo realizmo pusėn (I. Skrupskelis).[16] Tokiu būdu intelektualiai, moderniai entelechėjiškai stilizuotoje „Granito“ visumoje buvo gyvai postuluojami amžinieji alcheminio poezijos stebuklo vilties pradai, J.Keliuočiui juos ne tik „organizaciškai“ siejant su moderniniam individuaciškumui charakteringa paslėptų subjekto disfunkcijų (veik pata`fizine) vara, net siurrealiomis hedonistinio pasąmoningumo pojūčių gelmėmis, galimai besišaukiančiomis ne grynai artaud`istiniu Ventre brule kentaurizmu, o neoviduramžiško ego dvasios stoicizmo linijų; mat šios akivaizdžios ne tik Vakarų autorių – P. Claudelio odės „Dvasia ir vanduo“ fragmente (verstame paties J. Keliuočio), ar A.Vaičiulaičio lietuviškai perteiktame O. Milašiaus „Nihumim“e; taip pat ir savų, tuomet dar žvalių, jaunų, šaunių, pasaulėžiūriškai margokų granitininkų J.Banaičio, B. Brazdžionio, P. Karužos prozoje bei v e r t i k a l u m a n pasidavusiose, „rimtam liberalumui“ (J.Lindė-Dobilas) nenusižengiančiose jų eilėse… Tačiau apie tai galėtų būti prabylama kitos istoriografinės intrigos proga ir gėrėjimosi naujumu kalba, toliau pagarbiai aktualizuojant visų pirma g r a n i t i n ę J.Keliuočio almanacho misiją: vertikaliai frustruojantis „vien grynai literatinio judėjimo ugdymui“(p.3) Lietuvoje (kurį egzode transreformistiškai pratęs „Literatūros lankų“, daugiau negu modernių christianistų jungtinis ekipažas).   2010 12 20


[1] “Granitas”, p.5. Gaila tik, kad iki pat mūsų dienų ją, tą nišą, taikosi aplenkti „prievartos materialistų“ ordos, tebeplėsdamos vulgaraus determinizmo penimas stovyklas; J.Keliuočio palikimą jos drįsta apiberinėti kaltinimais nedemokratizmu, stiliuje įrėmija piknaudžiavimą rafinuotumu, lingvistinėje komunikacijoje – ornamentikos ydas.. Tuo tarpu „Granito“ recepcijai (net deformuotoje istoriografinėje sąmonėje) derėtų klostytis absoliučiai atvirkščiai, kadangi jau pats almanacho redaktorius amžininkams skelbė, jog tai bus aristokratiška, modernios pašaukiminės literatūros knyga. Tokios Lietuva ir sulaukė tuomet.
[2] Keitęsi esą būtų (sic!) netgi „Žemės“/1951, „Literatūros lankų“/1952-1959 lygio, sumanymų produkcijos pobūdis ir geo/teoretinės valios planai („būtų nepasirodę“, „Girniui nebūtų reikėję eikvoti brangaus laiko žurnalistikai“ ir pan). Pl. žr. Alfonsas Nyka – Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000. V. 2003, p. 475. Regis, Nyka-Niliūnas bus “žvilgtelėjęs” A.Maceinos pusėn, mat naujaromuvinį respektą filosofas taip pat siejo su jaunosios kartos vykdoma, jo žodžiais, pažangaus turininio bekompromisiškumo ir demokratijos iniciatyva; na, o šiai linkmei, tikėjosi, pasiduos net konservatyvi senoji minties tradicijų katalikybė Lietuvoje…Atsitiko ne visai taip peršant konservatizmą su demokratijomis gimtosiose etnoplatumose.
[3] Ar tikrai J. Keliuotis būtų ekstensyviai sustabdęs išeivijos perkėlų laiką ties vokietmečio „Kūryba“, – taip pat atskiro pasvarstymo reikalaujanti Nykos – Niliūno išsakyta pastaba (prie kurios it naujumo naujume ribos neišvengiamai privalėsime, gal būt kitomis progomis artėdami, grįžti; mat J.Keliuotis, regis, tokio mentaliteto „konservatyvus veiksnys“, kuris, tikėtina, Amerikoje būtų galėjęs „ sukontaktuoti“ ir su pačia Beat generation beatifikantų grupe, ko, net labai benorėdami, jaunesni lietuvių egzilininkai nebūtų sumoję atlikti, kadangi ( prieš savo įnoringą valią) priklausytų, vis dėlto, ne tokiai kraujo „ekstrymo“ tėkmei ir interesų dinamikos linijai; net jeigu ir būtų (buvo) troškę „išsivaduoti“ iš „36-ųjų generacijos“, „ krikščioniškų normų“, frontiškumo/šatrijietiškumo ir etc.; mat kai kas jų – žemininkų – tęsė granitinės turinizacijos dinastiją/gerino giminę, bet ne iki galo bus patikę/pavykę patiems; kodėl? – taip pat atskira, naujumo ( per jų ateitininkavimo kontaktus su Vakarais) persvarstymo reikalaujanti tema).
[4] Plg. Lindės – Dobilo džiaugsmą savo mokytiniu perskaičius J. Keliuočio straipsnį „Jaunos dienos“ dar „Ateityje“: „vis tik jis skiriasi iš kitų“, tačiau ir jam dar „trūksta minties“, – pastebi (autentiškai sirguliaudamas lietuviškojo faustizmo ilgesiu) 1924 m. 03 28 laiške.žr. Julijonas Lindė – Dobilas. Laiškai. – V. 1999. p.129.
[5] Žr. kai kuriuos (įvertinamuosius) straipsnius rinkinyje, skirtame garbingam J.Keliuočio mokytojo 130 – mečio jubiliejui: Julijonas Lindė – Dobilas – literatūros esmių ir laisvių architektas. Mokslinės konferencijos medžiaga. V. – 2003. Pridurtume, jog tarpukario nepriklausomybės Lietuvoje šios dvi, viena nuo kitos taip pat nepriklausomai besidarbavusios lygiavertės asmenybės, nusipelno išskirtinio, todėl jas vienijančios artumos, dėmesio: visų pirma dėl prakilnaus atsakomingumo respekto, už vertybiniu Vakarų kategorialumu pakrautas įžvalgas, interpretatyviai gan laisvas nuo lokalinės ir idėjų, ir formų siauraprotybės patologemų. Ir Lindės – Dobilo, ir J. Keliuočio mintysenai charakteringas nekonvencionalumas, kūrybiškai integruojąs atheneum‘inės jaudros ir vertikalaus sąmonės sacrum stichijas (perspektyviai potencialias (vos ne a la E.Pound) formą dinggedicht`iškai aktyvinančios turininio matmens organizacijos labui, nedisonavusios, beje, su niliūniniu 1949-ųjų požiūriu, jog „1930-ieji mūsų poezijos renesanso epocha“).
[6] Nė vienas, net ultraaugustininio sukirpimo redaktorius negalėjo 1930 – ųjų, Laikinojoje Lietuvos sostinėje, Kaune prabilti apie tokį literatūros sambūrį, kokį, pavyzdžiui, britai Atheneum vardu turėjo įsisteigę jau XIX amžiaus pirmoje pusėje (padalinio teisėmis) „Džentelmenų klube“… Preliudija S. Mallarme, S. Georges ir kt. uždariems („poetų rasės“) rateliams megstis, populiariems iniciatyviai diferencijuotuose XIX-XX a. Vakaruose; prototipinė vertikalumo brolijos įžanga, viliojusi ir J.Keliuotį, deja, Lietuvoje gavusį tenkintis pavienių bendraminčių (kurie neišdavė) draugija arba klubine „Naujosios Romuvos“ bičiulių šiluma bei sąjūdine (ketvirtajame dešimtmetyje) jų parama.
[7] „Užkabinusiu“ ir vėlesnįjį A. Vaičiulaitį („Granito“ dalyvį, beje), kadangi jaunųjų manifestantų pripažinimu, pedagoginės utilitarikos buvo sėkmingai atsikračiusi ankstyvoji šio lietuvių „stilisto“ proza. (Žr. Ramutis Karmalavičius. Antano Vaičiulaičio statusas prozos antologijos „Kas girdėti kalnuose“ įvade. Būties harmonijos ilgesys. Antanui Vaičiulaičiui – 100. V. – 2006. p.102 – 113.
[8] Žr. Nykos – Niliūno 1981 m. 07 09 dienoraščio įrašą apie dvi poetų iš Vilniaus knygas, ten pat, p. 114 – 115. Tarsi poetiniame lietuvių “virškinimo trakte” silpna būtų žodžio į(si)tikybinimo (dislokavimosi organizme) parengtis, kraujo kalbos e n t e l e ch ė j a, glūdinti kontaktinėje magiškos simbolių prasmės (minties galios) paslaptyje. Buvo. Silpna (pas kai kuriuos oficialiai aukštinamus iki šiol “prievartos materializmu” išauklėtus “klasikus” ir etc.). Turimas galvoje gražus rašymas be “gilesnių dalykų”, “kažkas kažkur”, anot išeivijos aktorės, literatės ir režisierės Nijolės Martinaitytės, 1995-aisiais viešėjusios Lietuvoje ir subtiliai brėžusios Lietuvos ir niliūnines, t.y. Vakarų rašto alternatyvas egzode.
[9] Žr. J. Keliuotis. Tragizmo poetas. Naujoji Romuva, 1932. Nr. 37. p.769.
[10] 1981 – aisiais rekonstruodamas ikigranitinio laikotarpio nepakankamumų terpę Lietuvoje, ir savotiškai teisindamasis dėl „Granite“ skelbtų P. Claudelio ir Milašiaus kūrinių, J.Keliuotis diagnozavo ir brėžė „simbolinių kūrybos pradų“ vertikalumo poreikių Lietuvai linkmes: „Jurgis Baltrušaitis gyvena Maskvoje ir platesnio betarpiško ryšio (su mumis) neturi. Iki Oskaro Milašiaus mūsų literatūrinis gyvenimas dar nepriaugęs“, – iš 1981 m. gruodžio 22 d. J.Keliuočio pokalbio su Arvydu Juozaičiu. „Naujoji Romuva“ 1995. Nr. 5. p. 18. (atkreipkime akis į mistinę sąšauką datose – J.Keliuotis, čia ir dabar leisdamas dienas, atsimena ano meto nepriaugimus, kaip ir Nyka–Niliūnas, vertikalumo problemą (bėdauną Lietuvai) kažkodėl 1981 – aisiais egzode).
[11] Plg. 1937 m. darbuodamasis vertinimo komisijoje drauge su A. Vaičiulaičiu ir B. Brazdžioniu, J.Keliuotis neatsitiktinai patyrė garbę bei malonumą įteikti laimėtojo prizą už eilėraščius septyniolikmečiui Mamertui Indriliūnui, tam pačiam išskirtinio talento eruditui, kuris ir Nykos–Niliūno atmintyje užsifiksavęs „tylus, kuklus… geriau už kitus apsiskaitęs“ šatrijietis, kalbėjęs tik į temą, „visuomet iš naujos perspektyvos, neprisidengdamas banalybėm“. Dienoraščio fragmentai. Ten pat. p. 165, 306. Negali nebūti graudu ir veik pavydu tokios tarpukario laikų individybės, kuri viltingai (kiek spės) realizuosis pogranitiniuose J. Keliuočio kultūrinės žiniasklaidos leidiniuose: „Naujojoje Romuvoje“, „Kūryboje“ (deja, pamiršta bus net paminėti 2010-aisiais, jubiliejiniais Mamertui metais, oficialiojoje Lietuvoje, nežinia dėl ko įsižiūrėjusioje tik į Mamerto bičiulio B.Krivicko kūrybą ir užsiciklinusioje ties ja).
[12] „Kūryba“, Nr. 4, 1944 m. balandis, p. 233 : regis, niliūniniai “Literatūros lankai” drauge su ankstesne “Žeme” ir mėgins savaip likviduoti šią vertikalumo spragą, “užpildyti” neokatarsinių kalbos transžemiškumo potencijų stoką ir egzode, ir visame literatūriniame XX a. lietuvių mentalitete.
[13] Prieškariu chuliganavęs jų amžininkas S.Jesenin`as minėtinas ne atsitiktinai: jo, „mužikovstvujuščego inteligenta“, poezija ne tik D.Mereškovskiui kėlė asociacijas su imažinistiniu chamiškumu, bet ir literatūros istorikas bei kritikas L.S.Kogan 1922 metais emocinį poeto maištą vedė iš socialinėms revoliucijoms būdingo gaivalo, todėl laikė valstietišku, „bez vyderžki“, „nepročnyj“…Ta pati kultūrinė vyriškumo /vertikalumo/atheneumizmo nesaties paradigma; tad su kalbos „pirmykščio pigmento“ samprata Vakarų (E.Poundo ir kt.) imagizme šios garuojančios emocijos ne ką tesisieja, nors bendros šaknys „tikslaus žodžio“ paieškomis galėjo atrodyti (ir atrodė) tos pačios (kadangi figūravo savigeneracinės reikšmės teisėmis kaip ir avangardizme); šis, tuomet, beje, galėjo apsiginti (ir gynėsi) psichoanalitinės mokyklos argumentais: „Freudo kalba“ tai aukštu lygiu subordinuota poeto organizmo (kalbos) kokybė, pulsuojanti „muskulinizmo aparatu“ beigi intelektu, tuo, kuris (S.Freud, W.Reich ir kt.) moko įsispėti apie… horizontalumo vilionių neteiktinumo grėsmes.
[14] Besąlygiškai atleistina kvalifikuojant šiandienos akimis, tad visų pirma džiaugiantis, kad trys jų versti būsimo nadleristo (komparatyvisto), o tuomet dar jauno vokiečių kalbos mokytojo Alfonso Šešplaukio – Tyruolio, apie kurį paties J.Keliuočio atsiliepimas vėliau galėdavęs būti (ir ne be pagrindo), ne itin palankus: esą mėgstąs garsių autorių eilėraščius, „bet versdamas juos subanalina“. Plg. J. Keliuotis. Varpai – literatūros almanachas. Kūryba. 1944. m. nr. 2. p. 124.
[15] Tokios monadinės (žinoma, ne maksimaliai leibnizinės) atminties poetizmais stengėsi kliautis vienas „Granito“ autorių S.Anglickis, kuris greitai ir griežtai nutrauks santykius su keliuotiniu (Claudelio ar Milašiaus įtakotu), į „plačiąją katalikybę“ gravitavusiu granitizmu. ( Šiek tiek apie ankstyvąjį germanisto S. Anglickio, jo „Linijos“ linijos nepriklausomumą ir iki S. Georgės „graikofilizmo“ vis dėlto taip pat „žavius“ nepriaugimus. Žr. Ramutis Karmalavičius. „Nuopelnų ir nuošalės paradoksai: Stasys Anglickis“ . Šimtamečių literatūrinė karta: bendrumai, skirtybės, tekstai ir kontekstai. K. 2006. p. 23 – 32.
[16] Net orioji literatūrologija (J. Ambrazevičius) suskubo pasidžiaugti „Židinyje“, kad „Granito“ modernizmas nebezdžionaujantis, o literatūrologiniai almanacho straipsniai turiningi, aktualūs ir rimti. (Cit. iš J. Brazaitis. Raštai III, Chicago 1982 .p.349). Tokie ir buvo: net J. Griniaus, kurio integralumas evoliucionuos “konservatizmo pakraipon” ir ketvirtojo dešimtmečio gale su J.Keliuočiu jau susirems net dėl modernizmo V. Petravičiaus grafikos darbuose, akivaizdžiai eksgranitiečiui atitolstant nuo J. Keliuočiui mielų, “Granite” provizoriškai aktyvuotų, tarkim, cocteou’istinių, meno (kaip) dieviškosios emanacijos plyksnio, sampratų bei galbūt moderninio aristokratizmo / lietuviškojo neodendizmo atitikmenų.

Categories: Uncategorized
Tags:

About the author

Comments

Leave a Reply

«     »