LITERATŪROLOGINIŲ TYRIMŲ CENTRAS

Posted By admin on September 22, 2014

apie vieną (itin autentišką) Vakarų patirties atvejį bei apmaudžius purkštaujančios jo recepcijos neatitikimus Lietuvoje Tokios kaip ši, įspūdingai, tiksliai išverstos, stiliaus (at)mintimi (su)cementuotos knygos efektas gali būti lygintinas su mokslinio, kultūrologiškai pakrauto veikalo recepcine būtimi; mat tokios rūšies veikalų autoriai ratio kategorijų vertę harmonizuoja su ekstazinę emociją meistringai nugesinančia, ūmius essay irealikos pasažus perlydančia logika, su distancijuota humanistinių įžvalgų, pilietinės laikysenos ir epochos stichijų drastika besigiminiuojančia – lingvistinės sugestijos – praduotimi. Plg.: „žmogų apsiautė iš intelektualinio centro išsiveržęs pramoninis pragaras“(p.89) ir t.t. – štai tokia metaforiškai tiksli XX a. I pusės Claire Goll rašytinio santykio kaip raiškos (aštrialiežuvystės) credo, smailiadantė mokslinių/meninių apibūdinimų slinktis (regis, nepasiklydusi ir lietuviškajame Akvilės Melkūnaitės reikšmių vertime…). Žydų kilmės, poeto avangardisto Yvano Gollio žmonos, filosofo Maxo Schelerio dukterėčios, moteries par exelence iš Vakarų Europos liudijimai apie erudicinio mentaliteto ištikimybę moderniam kūrybos išrinktumo vyksmui ir bibliškai didžių išmėginimų aukai (keliaujant per kultūrines žmogaus ir meno saviidentifikacinių atitikčių oazes it būsimus kontaktinės fenomenologijos bei pabėgėliškų įspūdžių epicentrus); kongenialiai gėrintis meninės vaizduotės oranžerijomis juose: pradedant M. Maeterlincku, M. Ernstu, baigiant A.Malraux, autorė pabrėžia, „nesugebėjusiu būti vidutinybe arba niekšu“ (p.104); štai toks skaidriausiųjų XX a. personų, tiksliau, kūrybinio jų interpersonalumo briaunų, stačiai genialus išryškinimas („Vaikantis vėją“, V., 2010) tekste (beje, aktualiame lietuvėlėms, pertekusioms „neeiliniu“ niekšizmo beigi zoo/vidutinizmo mailiumi, ypač ištreniruotu viešojo politinės (ideokratinės) dabarties žinijos sektorių veisimosi ir amoralių žiūrų reakcingume). Pats knygos memorialumas skirtas XX amžiui, tačiau ne striukas ir ne banalus, o pilnomis rieškučiomis žeriąs save veikale kaip dvasiškai susispengusiame ego gyvybės evoliucijos ženkle, slepiančiame savaime užsiliepsnojančias Meilės, Tikėjimo ir Vilties išalkusiųjų matricas (savo ruožtu įsisteigusias labirintiniuose žodžio transfigūratyvumo tinklų mazguose). „Vaikantis vėją“ – knyga su evangeliniais padažnėjusio kultūrinės išpažinties pulso signalais, jų pasaulėžiūrinio vienio kardiograma, kur Geismas glūdi nelygu Tiesa, dažnai kilnodamasi pikantiškomis organizmo pajautomis, brandinasi istoriniame laike, ir kurios neįmanoma įkeisti ar perparduoti (manipuliuojant loteriniu pokerio taktikos mizeriu); toji geismu besiskleidžianti tiesa atitenka kūrybos žmogui, tarytum jį patį jam dovanojusi bioaktyvios jo išeivystės mantra, idealistinio būties identiteto aksioma, neatlyginamumo dramos malda ar netgi malonės šifro ekleziastinė citata (žr., knygos priešlapį); tad be jos nebūtų jokio kito gyvenimo atpažinties (kaip) meno viešnagės kodo ar išganingų metašuorų laike (skaitytoją magnetizuojančių savaime). Todėl knygos stilius nelygu autorės sutikto P.Picasso žvilgsnio elektra, nukrečianti susiliesties su kultūrinės realybės transu, įžymybes ir sostines, šalis ir laikotarpius taikliai charakterizuojančioje kalboje: „1933 – ųjų Paryžius tapo Berlyno filialu“ arba „Šveicarijos žmonių širdys kietos lyg asilo mėsa“… „Skani“ autorės (at)mintis realizuojasi per užrašomus kontrastinius XX amžiaus subjekto reakcijų portalus, geopolitines jų ideofokusuočių ir modernių sąskambių daiktizmo klaviatūras (kažin su kuria J.Ereto šalies širdžių dauguma pavyko tartis mūsų literatūrinėms sufražistėms, kad neseniai Šveicarijoje buvo leista prikalti lentą su informacija apie Maironies lankymąsi viename iš to krašto kantonų; čia tarp kitko, nes negalima gi nereaguoti, kai mūsų lit/sufražistės Vakarų pasauliui teikia informaciją, esą labai svarbią ir įdomią, – pagal jas tai daug reikšmingiau, negu čia, Lietuvoje, patį Maironį kas nors atrakintų pagaliau normalesniu nei iki šiol oficialios literatūrologijos brukamu raktu; o gal kažkokia jungtis tarp širdžių mėsos kietumo ir asiliško Lietuvėlės sufražisčių užsispyrimo yra: jeigu pradedam nuo propagandos lentomis svetur, skirtos Lietuvos atpažinimui, o ne reiškinių čia, kuriuos Lietuva pagimdytų, ir tuomet patys šveicarai (prancūzai, vokiečiai) galbūt kviestųsi lietuvius susibendravimo piruetui savo šalyje). …Vokietija, Prancūzija, Amerika – priverstiniai XX amžiaus menininkų savidislokacijų maršrutai, vos ne multikultūriniai instinktai, sutampą su lemties nepakartojamumo šauksmu, įsivykinusiu XX a. vidurio dinamizme (pastaroji sąvoka ne tik mums svarbi, bet mėgiama buvo ir tarp Y.Gollio amžininkų lietuvių avangardistų, ir tarp prancūziškąjį „promoušeną“ diegusių keliuotininkų Naujojoje Romuvoje). Clare Goll primygtinai ir specialiai neįtikinėja skaitytojo savo atsiminimais (netvirtina lentų su neginčijama informacija jo galvoje), kadangi jie ir taip apčiuopiami kataklizmiškai reljefingoje antifašistinių, globalios meno Temidės nuostatų, partnerystėj. Yvano Gollio (prieškariu jį vertė ir spausdino jau minėta J.Keliuočio Naujoji Romuva, tuo savaip niukindama siurrealizuoti gimtąjį, „kaimo berniukų“ sumišiolintą žodį, – ir kokio Vytauto Sirijos Giros (miestiečio par exelence) eilėraščiai labai neblogai atrodė šalia Yvano Gollio vertimų tame žurnale), taigi Y.G. mylimoji Clare, regis, kur kas pragmatiškesnė net fizinio patrauklumo ( grožio fluidų kietumo prasme) už Colettę ar Isadorą (Duncan); jau nekalbant apie Clares aprašomą Mahler`ienės tipo siurbėlę („kūningoji Valkirija“) ar Stefano Cveigo gyvenimo palydovę: ši it gyva nelaimė („ pilka apsiblaususi būtybė“), o „Širdies nerimo“ autorių be laiko (be reikalo ir be vargo) nusitempė į kapus… Visai įtikima ir reali tokia korekcija–versija, ir ne todėl, kad Cveigai, nusižudydami Londone karo metu, nepakartojo kokio nors von Kleisto ir jo mylimosios romantinės legendos, o, kad net genialokas vyras (deja, taip jau yra), atsidūręs po furijiškos patelės padu, kaip mat gali būti paverstas jos perekšliškos savimeilės užgaidų spjaudalu (ypač, kai šiam absurdui akomponuoja bei praktiškai talkina represinė epocha); Clare ir tokioms furijoms, ir tokioms epochoms sako ne, absoliučiai nėra su jomis solidari; apskritai, barakudiškąjai savo lyčiai kerta be gailesčio ir iš peties (retas atvejis ne tik tarp lit/sufraziščių Lietuvoje), todėl yra atvira, kartais net pernelyg savikritiška, stačiokiškai rūsti, kai audituoja gudreiviškai lipšnų veidmainių ordino seseryną. Mat pati būdama kartu ir drauge šalia, yra aktyvumu nenusileidžianti visiems jos turėtiesiems vyrams,taigi pagal ją, toli gražu, net ne išrinktiesiems. Ji pati, nuplėšinėdama jų antpečius, palieka įspaudą mylimuosiuose, nelygu laikas arba sukonspektuoto susiklausymo (tik ne kurtizaninė, o savotiško deep imagism) muzika, epochiškai įrėžta jų visų katastrofizmą organizmais išjautusiose sonambuliškose naktyse. Išsiskirdami ir vėl suartėdami, Yvan ir Clare neša save it XX a.kūrėjų pažadėtosios žemės atpirktumo simbolius, kurie priversti buvo išmokti atsilaikyti prieš savigrioviškai godžias politines, visų pirma, gestapiško gymio pabaisas (Vokietija), chronologiškai įsikūnijusias į „kambarius ir praeitį ištuštinusius“, dvasios aristokratizmo kolonas gerokai praretinusius nacius. Įspūdis sugestyvus, tarsi pati politiškai kanibali XX a. tikrovė kurpė tam tikrą antiromaną, ar, pasitelkiant Malraux veikalo pavadinimą, rašė antimemuarus, kuriuose jiedu, Clare ir Yvan, dalyvaudami, stengėsi atstovėti save, panbibliškai/broliškai švarūs, nes patys reprezentavo/regėjo simultaniškai aistrius, gyvybiškai turiningus anorminio kūrybos užtaiso – avangardizmo filosofijos – prioritetus. Todėl turime iš pirmų lūpų kai kurių literatūros ir meno srovių istorijos eskizą, ekspres/konstruktyvizmo taikiniais pasirinkus „metafizinio mėšlyno“ chromosomas ir literatūrinio mieguistumo genus. Su Berlyne, Paryžiuje, Niujorke atsidūrusiais tos istorijos chromosomų nešiotojais bei skandalų steigėjais T.Tzara, A.Bretonu ir panašiais, kažkiek čiuožtelėjusiais, kažkiek inkvizitoriškais patinais; „Niekada nenorėjau prilygti vyrams“, – nesikuklindama teigė Clare, ne todėl, kad pozuotų savo vertę ir vietą, o kad jos tipo viliokėms neaktuali „antrosios lyties“ pato strategijų ir laboratorinių geismo eksperimentų dramaturgija (su lesbietėmis nesusidėdavo). Lyg ir atšaldo literatūros istoriką, karštai srovinėmis klasifikacijomis įtikėjusį, atkreipdama dėmesį, jog radimosi metu srovė, bent jau Dada, neatrodė Ciuriche tuo, kuo tapo vėliau, kai prie jos ėmė klijuotis bei dauginti reaktyvūs pasekėjai. Nors nesiginčija dėl pradinio įnašo svarbos ir vertės: reikėjo, sako, „išlaisvinti protą nuo jame užstrigusių mumijų“(p.6). Štai ir vėl prosubstancialus, ir funkcionalistiškai tolregus sakinys, kuriam alergiška paprastai būna asiliškų širdžių kietumo gimtoji, t.y. mūsiškė, liaudiniais vietos miražais nusilobistinusi humanitarija; nežinanti, skirtingai nuo jau kokio XVII a. Vakarų išminčių, kas tai yra ( ir ar apskritai yra) vėjui lygstanti, organizmu tekančių fluidų veržties galios, jėga, ta, kuri pramuštų sudambėjusį, bet laike neišdegtų mimikrijų savartyną. Tad rodosi aksioma, jog visais laikais bet kokius stagnatinius palaikus (čia Lietuva) legitimuoti kaip klasiką, tolygu totaliam Tiesos bankrotui, kadangi tai ne tik antikūrybiška, antigeismiška, bet apskritai dehidradacinės kultūros politikos, vadinasi, antihumanizacines pasekmes bet kurioje šalyje veisianti nuodėmė; prilygstanti, pagal Clare, Ezros Poundo nešlovei, kai tas susidėjo su fašistiniu Europos maru. Na, šioje vietoje, Clare formuluoja tik ideo/loginius verdiktus, palikdama ateičiai objektyviau nei amžininkai gebėjo, įvertinti poundizmo/nacizmo poetikos sisteminį susisaistymą ir afektacinį besubjekčių šio poeto eilučių habitable„grožį“. Užtat jai gerai sekasi bičiuliautis su tremtimi kaipo tokia, kai net nemokėdami kalbos ir jau nebūdami jauni, Yvan ir Clare staiga be nieko, apsičiupinėja Niujorke, „ pasakiškiausiame pasaulio mieste“(p.198)…Aūū – pataloginiai Amerikos nekentikai čia Lietuvoje, iš dešinės ir iš kairės, ir šiaip iš nekatrosios, mechaniškai balsą atiduodančio elektorato, giminės…Pabėgėlystė galėjo būti (ir buvo) tarpkontinentalus meilės ir kūrybos nomado golgotų gėris, palyginus su „respublika ir chaosu“, paliktais Miunchene ar liaudžiai (masėms) padovanotomis gatvėmis Berlyne…Prašosi gretinimai su“ lietuviškąja Amerika“ ir spragtukiniais kai kurių veikėjų iš Laikinosios sostinės pasirodymais ant istorijos briaunų bei arenų ledo, ir tuomet, ir vėliau atsidūrinėjant Vakaruose. Kita didžioji „retrospektyvaus žvilgsnio“ aprėpčių dalis susijusi su moteryste kaip gyvuoju kintančios geismo srovės, fakto tiesų aistros nešuliu. Nuo genijų, jų motinėlių, žmonų ir kekšiškų prielipų Claire nuima turėtas vadovėlinio šventumo bei stereotipų, išvirtusių į mitus, aureoles (tarsi nepasitikėtų lit/sufražizmo kalamomis lentomis ne tik mąstymo kontraversijų niekuomet netoleravusioje Lietuvoje); neperdekonstruoja ir taip iki išdurnėjimo išsiderinusių žmonijos pagrindų esmes, veikiau patikslina konkrečius jų suragėjimo laipsnius, ypač savo išvadomis apie „tituluotus kalakutus“ (taip pat vos ne iki nuo/savumo pažįstamus šios rūšies profilius Lietuvoje, beveidžius, žinoma, profilius, kurie yra iš po lietuviškąja, neva pagerintos kultūrinės kokybės kepure, iš tikro – iš susispietusių baikščių ideo/vertelgų būrio; to, kuris spyruokliuoja žiniasklaidinio/biurokratinio reklam/piaro skurdeivyste, neretai jau peržengiančia (naglumu) ribas (kai kalakutiškai elgiasi nelygu būtų tikri provincinio šarlatanizmo tūzai ir markitantiškos tūzės, mumijas užsistrigdinusioje, natūralu ir dėsninga – jomis („mirusių idėjų lavonais“) baigiančioje paspringti Lietuvoje). Claire ir stato visus tokius bei panašius į jiems prideramas vietas (pati užimdama gražią jungtį dispozicijoje tarp kokio G.Bachelardo ir vos ne „moteriškus kraštutinumus“ brikoliažinančio S.Žižeko). Tačiau nedemonstruoja, ačiūdie, priešiškumo A.Artaud („išsaugojęs puolusių angelų tyrumą“) ar J.Joyce`ui, kurio pasąmonė, kaip gi kitaip, dirbo su visomis kalbomis (institucinio etnoikonizmo kritika mūsuose kolkas dažniausiai nepajėgi su tokia pasąmone bendrauti, netgi purkštauja kaltindama nerealizmu, nuo kažko atitrūkimu ir pan.). Bepigu buvo europiniams Vakarams išsiugdyti antischolastinį XX a. Liuterį – pvz. P.Sloterdyjką – advernišką diagnostiką, mentalinį revoliucionierių, dėl kurio antropotechninės aistros „didiesiems posūkiams“, vargšams lietuviams suko tradiciškai užkietėjusius vidurius ir beimuniniškai likutinį, žlungančioje betradicinėje tradicijoje užsibarikadavusį protą…Užtat kitas paryžietis su stažu, Pranas Gailius, neturėtų rūgoti dėl F.Leger, savo mokytojo, kresno žemininko reputacijos, piešiamos Claire Goll akimis; tiesa, jau prieškariu gyvenusio geometrijoje, kubizme, kurio iš lietuvių tuomet eilėmis prisilietė J.Tysliava; tegu ir silpniau palyginus su S.Ušinsku ar V.Drėma, užtat sukontaktavo su J.Cocteau, kuriam Claire Goll ne itin palanki („nupešiotas apuokas“); kaip ir Andre Gide`ui, kurio katiniškos manieros jai, lovos iniciatyvistei, negalėjo imponuoti (tuo gal „primintų“ amerikietę Anitą Loos ir jos sėkmes suscenarinant Colette bei jai panašias A girl like I metodu). Malonu skaityti apie tai, kad Yvan Goll, bičiuliavęsis su C.G.Jungu, neužsikrėtė pasąmonės archetipų teorijos visažinyste, o it žaltvyksliškasis mūsų J.Tysliava, pasiliko prie S.Freudo; kiek netikėta F.Werfelį, taip pat populiarų tarp visų pasaulėžiūrinių orientacijų menininkų prieškario Lietuvoje (ir dabar perleidžiamą), regėti it egzaltuotą paauglį (masalą Mahler`ienės tipo našlėms) ar H.Millerį – mėsėdį: kita vertus, kažkiek ko gero taip, arba bent – kodėl gi ne? Natūralu, kad labiausiai nesigailima Rainerio Marijos Rilkės (jeigu reaguosim lietuviškų dioptrijų duomenimis ir lit/sufražistinių stereotipų masteliais); Vakarų dimensijoje nieko stebėtino, naujo ar keisto tokiame negailestingume iš b u v u s i o s i o s nėra. Claire tik papildo jau esamus (turėtus) genijaus tarp plebėjų archetipus; o tai pusiau šlėktiškos kilmės lietuviams galėtų būti daugiau negu aktualu, kai Žemaitės ir proletkulto miksas (anot Marko Z.) nūnai viešai svaiginasi įsiteigtų vardų bei vertybių šlėktizmo/metodologinės chaltūros ir pan. egalitarizmu. Ir visai ne moteriškos perspektyvos sprendimu Rilkė Claires knygoje – darytinių eilių pozuotojas, rafinuotai senstelėjęs narcizas, pižonaująs prohelderlininiame savo estetizme; ar tai kuo nors prieštarauja orfėjystės kaukei, kurią dėvėjo Raineris Marija? Jokiu būdu. Ir ne dėl to Claire teisi, kad prisiekusi avangardistėantimetafizikėpacifistė, ir pripažįsta tik Rilkės (sutuoktinio) nuopelnus lovoje; tai net ne joks šios moters cinizmas, o tiesa, su kuria, kaip ir su geismu, paprastai reikia (ir visai nebūnant P.Sloterdijku) skaitytis: pagaliau Claire Goll ne M.Cvetajeva, troškusi su Rilke dalintis vienatve, bet ne guoliu… Perštinčiai apmaudu nebent dėl Paulio Celano: na, ne plagijavo šis jos Yvano, kaip įsitikinusi, ir juolab neišdavė savo vyresnio bičiulio paliktas namuose, ir neva įsiropštęs į šeimininkės, t.y. Clare patalų rojų… Iš S.Dali pasišaipoma, bet ne iki šmeižimo; kažkiek kliūva J.Maritenui už palankumą adverniškai, iš tikro labiau negu tiesiogiai Dievo išrinktiesiems, kartais tarpininkaujantiems čia ir dabar žemės platumose; Claire paklaida kaip ir veik visų prokairuoliško flango reform/revoliucionistų, kad jie dėl savo metodologiškai neišnešioto sekuliarumo praleidžia pro ausis, ir todėl prasilenkia (nes bendrauja nemačiomis) su neregima, bet esama Ego-Dievo gelmių tiesa, glūdinčia geismingos bionų materijos tikrovėje; vadinasi, žmoguje, ir kuri slepia „amžino moteriškumo“it dieviškumo inversijų pradus, įsišaknijusius dvasiniame (vyriško) išskirtinumo koeficiente ( iš čia lietuvių keturvėjininkų išpuoliai prieš dendiškąjį J.Tysliavos estetizmą ar ne itin giedri trečiafrontiškojo avangardisto AntanoV. opinija J.Keliuočiui; pasąmoninis dieviškumas lietuvaičių asmenyse, regis, pasiduodavo storžieviškumams, kuriuos, kaip bebūtų gaila, jau XX a. pradžioje pelengavo labiau profundamentali, psichoanalizės ir religijos vienio nesibaidanti lietuvių literatūros ir meno estetikos aktyvo atšaka; ta, kuri mokėjo nesutikti su grožio artizmą tik darvinistiškai aiškinančiais kriterijais, tais pačiais, kurie, beje, išsilaikė iki pat dabar oficialiai nepajudinami, t.y. saugomi ir lit/sufražisčių, ir tituluotų Lietuvos kalakutų, besipuikuojančių konvulsingai prievartiniuose verčių bei materialistinės praktikos įvertinimų (o kartais – ir prokatalikiniuose) garduose). Claire iššūkiškai koreguoja save tokia gyvenimo filosofija, kuri po Yvano mirties leido jai naviguoti orgazmo link brandaus našlavimo etape, 76-erių sulaukus, ir dar, regis, netradicinio jaunuolio glėbyje. Žinoma, kad visų kartų, laikų ir pakraipų seseryno kolegiškam pykčiui; negalėjo gi jos Claire`i tokios laimės nepavydėti, t.y. džiaugtis jos atradimų, it išsiilgtos lemties dovanos sėkme; juolab, ne išimtis lietuvaitė recenzentė, kuri XXI a. pradžioje („Šiaurės Atėnuose“!!!) Claire`i išsako daug visokių nepelnytai karčių, nesimpatingų žodžių; kažkodėl vadina piktavale?! Nejaugi dėl to, kad ir aštunton dešimtin įkopus, Claire netapo megsta, beretiškai patentuota patriote ar konservatyvia davatka (kas populiariau antiatėniškoje Lietuvėlėje tarp konvertitiškųjų senučiukių, kadais garsėjusių patelišku lovos išradybos aktyvizmu). Lietuviškojo moralės konvento spragos ima ir kitaip kaip susiglaudinėti su metafiziškai tamsia dešiniojo politinio konformizmo klasta, kai skaitome apie „intelektualinį nuopolį dangstomą patriotizmu“: Claire`i tai Hitlerio Vokietija, mums – nė iš pirmo karto nesiūloma atspėti, kurios istorinės dekados fokusų it lentų kaldinimo Lietuva. Neatšoka nuo Lietuvėlės ir dar viena „piktavali“ Claire`s pastaba: „moterims neįdomu kas universalu“. Net lit/sufražistėms ?! Išnyra nekviestas ir neraginamas klaustukas: kokia Lietuvos lytis galėtų būti šiuo – nuopolinės patriotikos ingredientų – požiūriu? Įdomus pats sau galėtų rastis tokioje valstybėlėje dominuojąs etnosas su…celiulitine – bobturgiškos gandų šalies – esme, bet… amžiais neišlipąs iš neišsipildžiusio/nerealizuoto( maironinio/kudirkinio) narsicizmų komplekso. Kita vertus, lietuviškoji paraštinių paieškų linija dėkinga paraleliniam komparatyvizmui su Claire`s diagnozuojama Hitlerio Vokietija, kai ši pasidavė „plintančioms germanų protėvių kvailystėms“. Po paraliais norisi siųsti tokį paralelizmą, tačiau būtent toms kvailystėms, tūnančioms pasąmonėje deponuotų karžygiškumų pavidalais, pritarė kai kas iš vedančiųjų politikų, filosofų, humanistų prieškario Lietuvoje; bene trokšdami prilygti savomis, menkesnio protėvių kalibro ypatybėmis, veikiau įsivaizduojamų nei realių ambicijų, taigi pseudokarališkos tuštybės permaitinta beraštyste (žinoma, nepajėgia disponuoti pasaulėžiūrinio skydo kultūros atmintimi, kuria generavosi mitiškai susiartikuliavusi keltų–germanų istorinė praeitis ir moderni realybė Vakaruose). Savų ir kalakutiškai įsikalbėtų kvailysčių kalamas aidas tarpais ataidi ir šiandien (net įvairių kadencijų Lietuvos seime): tai steigiantis pagonių/krikščionių frakcijoms, tai pagerbiant pronacinę vyriausybę (net jeigu jos priekyje tikrai solidi ir itin aukšto lygio literatūros tyrinėtojo, istoriko ir teoretiko, figūra); klesti įstabioji barbarija, – pasakytų vienas iš XX amžių analizavusių išminčių…Kada nors brandesne patapusi Lietuva atitiesins nūdien pernelyg iškreivintas proholokaustines – „tautiškų giesmių“ ir sukilėlių vyriausybės politmaršrutų – linijas, kurias europiniu mastu įspūdingai diskvalifikuoja Claire`s Goll memuarų knyga. Ir kitais aspektiniais prisilietimais ji naudinga Lietuvai, sava; mat neva nekaltai skautindamasi prieškariu, taip pat neva nekaltai hipostazuodama baltofilizmą (pasakos, Vydūnas, Čiurlionis), Lietuva šiandien pražiūri knygoje atsakomingai svariai išreikštas, politkultūrinio budrumo reikalaujančias, realios istorinės atminties ir perspėjimų krašto ateičiai, nenudrenuotas įtampas. Knyga užaštrina europinį XX a. vidurio krizės bei kataklizmų negatyvą, su kuriuo it su ugnimi žaidė ne tik didžiausiųjų iniciatyvų valstybės, bet ir tokia šalelytė kaip Lietuva; kuri dabar ir vėl žaidžia, flirtuodama su nacionalsocializmo įpėdiniais, blaško savo pačios gaires kelyje į civilizacinio demokratizmo siekių brandos viršūnes; svarbiausia, pavojingai žaidinėja su nedieviška ugnimi, užuot domėjusis, kodėl negebėta savoj žemėj laiku išsiugdyti lietuviškųjų prometėjų… Skaitant Goll knygą kirba mintis, jog pražiūrimi ir grynai profesinėmis plotmėmis vertintini lietuviškieji kūrėjai: aktualūs puslapiai apie vizionierizmo pranokėją (suomio Vikingo Eggelingo „Simphonie Diagonale“), kurio, regis, nėra aktualizavusi net ir į „visą Čiurlionį“ pretenduojanti etatinė menotyrija; visai prasilenkiama Lietuvoje su knygoje gražiai akcentuojama minties nedalijimo į skyrius teisybe, simpatiška moderniems Vakarams, tačiau neprigyjančia (mat) integralumo neišgyvenusioje ir todėl chroniškai jo stokojančioje (kadangi be geismo kaip tiesos pradėtoje) Lietuvoje; ypač, kad ši minties sąjungų teisybė susijusi su matematine „formos funkcijų“ paradigma; todėl ne tik nepopuliari tarp uzurpančių seserų ir broliškai suskydusių lietuvių lyrikų, bet ir apskritai nesiejama su bent kiek sintetiškesne menine vaizdinija (tarsi būtų neišvystytas pats kūrybinio amplitudizmo idealijų lobynas – fondas šitoje, tik išoriškai/fasadiškai modernioje, šalyje). Aptariama ir H.Arpo karpinių (ansambliažinių atsitiktinumų) estetikos, vos ne proburroughs`iškoji (cut–up) praktika, kuria žavėjosi kai kas iš jaunųjų jau po 1990-ųjų Lietuvoje, tegu susilaukdamas atviro ir kaldinamo pasidygėjimo iš filologistinio stagnatizmo „autoritetų“ pusės. Claire Goll tarsi atliepdama amžinai rezonansiniams pasipriešinimams, tikslina vadinamojo meilės filosofijos patriarcho M.Shellerio kasdieniškąjį renome: visai nenuaureolina savo dėdytės, bet mokytojiškas suvokimo metodikas (beje, reliktiškai uzurpavusias viešąją vertybinę literatūrologinės minties erdvę dabarties Lietuvoje), atriboja nuo realių dėsningumų dialektikos – Shelleris sistemingai keitė ir moteris, ir religijas… Va toks, tikrumu nešokiruojąs, tik vadinamosios meilės filosofijos aspiracijų ir peripetijų šaltinį M.Shellerio garbės palikime numanomai keičiąs (čia jau mes priduriame) orgonotinis (orgazminis/organizminis) meilės energijos vyksmas (tarkim, W.Reicho ir į jį panašių psichoanalitikų koncepte). Niekaip neįžvelgiu pagiežos Claire`s Goll vertinimuose, kuo ją kaltina visažinė recenzentė (2010 spalio aštuntą dieną) Lietuvoje. Priešingai, jaučiu begalinę pagarbą ir pasitikėjimą moterimi, kuri kitą moterį (nors ir anytą) apibūdina: „išskirtinė kvaiša“ arba „pretenzinga višta“; arba kai lygina su „kraujo ir alaus pritvinkusia Vokietija“ ir padaro išvadą, jog „lėlės proteliui neduota gebėjimo abstrakčiai mąstyti“. Na, argi būna duota, jeigu iš prigimties barbės ir avys išsikapoja valdžios galias bei teises, o iš tokių kvaišų barbių, vištų ir etc. struktūriškai susikomplektuoja visa tituluoto kurkyno, „įtakingų“ avių avelių seserija? Tai pabrėždama, Claire nei nusikalba, anei nusikalsta feministinės psichoanalizės soboriškumo konceptūroms; be to, regis, nepamiršta, jog lėlėmis būna ir kalakutiškoji vyrija, jeigu kerštauja (kaip Lietuvoje) talentams (biznyje, moksle, mene), ar riejasi tarp savęs, užuot riteriškai pasitraukę (emigravę) iš negarbingų kvotų bei rotacijų lauko… Tiesiog ne lytis apsprendžia sąmonę, – tai nebūtinai Simonos de Bovuar XX amžiuje atrasta aksioma; palyginkime, M.Jursenar pelnytai buvusią išrinkta vienintele akademike (valio, vyriškoji Prancūzija), o Susan Sontag, kaip dabar aiškėja iš JAV viešinamų jos dienoraščių, save laikė daugiau intelektualinės komandos žmogumi, atitinkamai individuacinį savo pačios protą vadino tik kartografiniu ir tiek; taigi jaunystėje neakivaizdžiai tarsi solidarizuotųsi su C.Goll, prisipažinusia, jog būdama moterimi, ji niekada neprilygs „vyriškai įkvėpimo jėgai“… Dar kartą labai didelė pagarba (visų pavytusių Lietuvos lit/sufražisčių apmaudui ir agonizuojančiam jų, lėliškų momento valdovių, pykčiui). Diskutuoti magėtų nebent dėl to, kad manytume, jog vis dėlto prilygsta, jeigu nėra nuolanki, o priešinasi „bukinančiai nacionalistinei propagandai“, ar kad kai vyriškai signalizuoja, jog po perversmų „ateina karingi ir kerštingi kvailiai“… Abiejų lyčių – pridurtume. Nejauku net tęsti interpretuojant gyvai aktualius ir tuo amžinus, nes tautas bukinančius programinius projektinius tokių atėjusiųjų planus ir šiaip visokio plauko jų (jau net per vadovėlius) kaldinamą dokumentaciją; juolab, kad kvailių gaujos (tarkim, ir lietuviškąjame „demokratizme“) ilgainiui darosi vis mažiau anekdotiškos, veikiau makabriškai grėslios nacionaliniu mastu, nelyginant toji plebėjų ugnis, su kuria žaidžia simuliuojantieji „pasaulio gaisrų“ neišvengiamybės instruktažus; tačiau recenzentei Lietuvoje kliūva kitkas, ją erzina k a i r i o j i moteriškumo pozicijų ginties panacėja, kuria diagnozuojama epochos totalinių išsikvėpimų marža; ir tuo Claire primena ne Andreas Salome, o A.Kolontaj tipo damas, jau vien tuo, jog moka gėrėtis Lietuvoje nūnai specialiai pamirštu, beje, tragiško likimo poetu avangardistu V.Majakovskiu, – Claire`i „gražiausiu pasaulio rėksniu“. (Andrius U. pagirtinas už recenziją apie kai kokius „neapsipjausčiusius“ Lietuvos intelektualus – išties tamsybiškumo cerberius, tačiau be reikalo įsirašo į antimajakovskistų gretą…ką padarysi, čia Lietuva). Regis, ir leidėjai, viršelyje išreklamavę įstabią anotaciją, patikėjo šita autore ir neeiline jos autobiografija; pasitikėjo, jeigu didį, anot jų, nepaprastai įdomų laikotarpį, interpretaciškai dokumentuotą knyga, pamėtėjo Lietuvai ne 200, o 2000 egzempliorių tiražu; ko gero vildamiesi, jog protingos moters pastabos pravers intelektualiajai, vyrų kuriamai humanistikai ar bent analitinei žurnalistikai, – abiejų Lietuvoje jau, regis, neliko, tiesiog XXI amžiaus pradžioje jų, kaip ir daug ko, intelektualiai privalomo, ne kalakutiškai Kito, nėra. Todėl dulka ši, apipavidalinimu gal ir ne itin patraukli, tačiau Lietuvai reikalinga Claire`s Goll knyga, deja, kaip ir visos į ją panašios, liūdi tarp nupigintųjų…Nes, net ir perkainota, ji negali būti adekvačiai priimama, mat skaitoma aikštingai sukretiniškėjusioje, kryptingai apibukintoj Lietuvėlėj. Šitai šaliai pernelyg „aktualus“ principinis Claire`s Goll nusistatymas, erudiciškai nukreiptas prieš į mumijas sustingusių pseudovertybių, klišinių viešojo parabuvimo leitmotyvų, apsišaukėliškų genijų populiacijos rutiną; pernelyg sveika būtų tąją oficialiąją rutiną demaskuoti, apnuoginant pačias pseudomitinės glorifikacijos šaknų prielaidas šalyje, nulupinėjant pagaliau savidiskvalifikacinius valstybinio politikavimosi šašus (bet ne lietuviškajai komercinių televizijų ar kai kurių dienraščių praktikai būdingu provinciniu piar/sufražisčių metodu). „Vaikantis vėją“ – geo(kultūr)politinės erudicijos inspiruota, meninės savijautos tradiciją solidžiai reflektuojanti baladė, kuri prieš skaitytoją pagaliau iškyla it skaudžią Europos negacijų atmintį sergstintis egzodo pozityvas; fundamentalumo ir operatyvumo sąmonės sklaida jame susilydo į modernių laikų vienišmenų sagą (galėtų būti savotiška prancūzo nobelisto C.Simono ir RoRa jungties džiazoidioma), kurią perkošia chazariškos (M.Pavic`iaus) konsistencijos bangų vėjas (o jį patį išjudina, tarsi smėlio laikrodžiui vibruojant būtų patiriama hermetiškai dvilypė, tačiau atviro teksto, it vidinės organizmo (a)ritmikos tvinksnių tyla). Žinoma, antimetafizikei Claire`i Goll labiau gal praverstų ne M.Pavic`iaus, o nerudiškai vienišmeną glostęs vėjas: „liūdnai šuoliuojantis žudydamas drugelius“ (percituoju 1971 metų (!!!), sunku ir patikėti, reemigranto L.Valbasio vertimą, kurio dėka Lietuva tuomet susipažino su P.Neruda, taip pat įkalnuotų meilės vėjų poetu – nobelistu; jis taip pat mokėjo stovėti „tiesus vėjyje‘; nelyginant juo domėjąsis J.Vright su see the wind eilute (1974); kažin ar J.Vright, o ir C.Goll žinojo, kad vėjo Neruda Niujorko, gaila, it koks S.Jeseninas, nemylėjo, sakė šiam megapoliui ne… C.Goll (at)mintyje ne „prisiminimų prisiminimų“ sukūriai lenktyniauja, kiek forward thrust škvalų gūsiai, tremtiškai krantuosna risdamiesi, tai maištingai gesta, tai vėl šiaušiasi audrotų epochos ugnių pamariuose. Todėl „Vaikantis vėją“ sietųsi su Witoldo G., Nykos-Niliūno, Škėmos, Mackaus, brolių Mekų, Tomo Venclovos egzodiškąja/antiprovincine intelektualinio stoto bravūra (nesvarbu, kad ne visi jie savo buvimą amerikinėje išeivystėje vadino pasaka); su šia transgeneracine egzodo paradigma C.Goll knyga labiau sietųsi (dargi su U.Karvelis nepėsčiu kairumu arba amerikietės Mary McCarthy liberaliai intelektualiu kriticizmu), negu su namudine ir bevėjiška, čiabuvinių vietos mumifikosų ir jų klaninės priežiūros bei stabilizacinių apeigų nuovadomis, pasirašančiomis už provincialiai agonizuojančios etno(gestap)stalinizacijos renesansus dabarties Lietuvoje.   2012 06 17

Categories: Uncategorized
Tags: