LITERATŪROLOGINIŲ TYRIMŲ CENTRAS

Posted By admin on June 10, 2015

inicialinės tezės apie tai, kodėl „šitoje šalyje“ buvo pražiopsotas kūrybinis precedentas – net nepradėta hospitalizuoti visas, toli siekusias antramečių etnosavivalininkų užmačias, nesimobilizuota ištarti joms bekompromisį politinės-intelektualinės kompetencijos NE… Daugiau negu gailu, kad iki šiol nėra susitarta, kur ir koks pats savaime yra nūdienos etnopolitinis vienetas Lietuva. Todėl mintijančių jos piliečių neapleidžia nerimas, jog gyvena vis mažiau patraukliame, nes savo pačių iniciatyva bei rankomis apžalotame (nors dar palyginti vaiskiai žaliame) krašte; tad ne visai nurašytame, ne iki galo nemokšų vadeivų nujodytame, bet net pramogoms tolydžio vis mažiau beįdomiame (nors Lietuva – gamtos ir dievų dovana jai – prie jūros); bet gyvenimas joje – provincialių sąmyšių, spectarnybiškai paorganizuotų sąmokslų ir smūgių žemiau juostos (ypač stipresniems, Lietuvai labiau nusipelniusiems) sąlygomis; moraliai talentingesnių savijauta – tarsi būtų atsidūrę dėmesio nevertų gandų ir pigių, grand/aferas gudriai dengiančių skandalų, užtat nemenko rango šmeižtų ir reguliarių perversmų tabloide (palankiame nebent pavydžių vidutinybių euforijoms ir padugniškiems jų akipločių komfortams)… Ne nuo šiandien Lietuva – moraliai/intelektualiai bekūnės savo istorijos it bekamienių Laiko skiedrų, dirbtinės lastelienos fragmentariumas (tautietis nežino, kad juokingas, kai visas savo paties nelaimių peripetijas aiškina veidmainiškai, kaltų ieškodamas svetur, trokšdamas atsipirkti aneksijų (iš kaimynų pusės) ilgumu bei istoriškai neva per trumpomis demokratinio laisvumo distancijomis). Lietuva – visoviškiau veik niekada neveikusio, kadangi, geriausiu atveju, tik kažkiek filologistiškai (anksčiau – militaristiškai) savadarbio, konstruktyvesnės modern/goleminės krypties neradusio, beaistrio genties organizmo paradinė (pavadėlinė) sutema. Tokia ofenzyva bent kiek kritiškesnėse galvose ir iki karo, ir dar anksčiau, o nūnai ir visai su lemtiškai brėkštančia atsitrofavusios dabarties invektyvų, renegatizmo stabdžių nusinešiojimo, negatyvizmo nelaikymo, tad akivaizdaus avaringumo grėsmes kaupianti perspektyva; vietoj optimizmo, vis labiau juodaskobnių viešosios erdvės šešėlių teatrą pritraukianti į save; nuožmus bendruomeninės „psichologijos“ viduriavimas, kur gyventojams valstybė – oficiali pamotės org/savadautojos sistema, sumišusi su propagandiniu nekoordinuoto pop/„idealizmo“ (vs „moralinio idiotizmo“) galios biurokratiniu pot-pourri; taip pat su spekuliatyviu beindividuaciškumo kultmasikos paveldu (jame gviešiantis išskaityti neosavitumo harmonijas, realiai niekada neturėtas, neišsiugdytas, netgi iš svetur neįsigytas); tuo valstybė nuosekliai (isteriškai) kenkė pati sau, brido vertybinėn metaskolon, klykaudama apie nepakartojamas šito krašto „pirminio riksmo“ ypatybes, užuot sveikai eksperimentavusi, tą riksmą negailestingai šlifavusi, turtinusi, pačia proto kultūros iniciatyva guviau disponavusi; ir ne vien draskiusis politholdinginiame kvaitulyje bei šį lydėjusiame stambaus kalibro giminių ir grupių versle (sužiaumojusiame net nacionaline pasivadinusią žiniasklaidą: tiesa, pastaroji nesipriešino, nes, analogiškai mokslui, kultūrai, švietimui, pasirodė, be jokių „atvaizdo metafizikų“ savo instrumentarijaus viduje).

***

Žinoma, prieš tai nesama vidurinė klasė privalėjo būti išsiugdžiusi save tiek, kad, pranokdama esamos laisvės tapatumų gebas, suvestų realių (o ne liguistai išpučiamų, tarpais jau veik išpurtusių) etnopatirčių, humanizavimosi balansus bei paprojektavusi kompendiumiškai tolydaus (transistorinio) savęs veiksnumo pavaras – galimybes; deja, po 1990 – ųjų Lietuva nesivargino užsiimti Meilės „elitizacija“; elgėsi atvirkščiai – savanoriškai sparčiai agonizavosi, tarpais virsdama grėsliu kastratinio neprognuozuojamumo atvašynu (miesteliai, plėšikaujančių paauglių pilni kaimai, Europą nusiaubusios darbščių lietuvių – nusikaltėlių, sirgalių – gaujos); net properversiški čiabuvių elgesiai nepatraukia anthropos investuotojų dėmesio, tarsi save girtų, pirštųsi jau ne žmonės, o deformatoriškai luoši Černobylio zonos gyvuliai; meninė, magiško realizmo vaizduotė neveikia, ji tiesiog išjungta Lietuvoje, net kai apspangę kaimo bernai prievartauja neįgalią senolę ar lipa ant pievoj besiganančių palaidų telyčių (lietuviškojo šintojizmo inkliuzas postmodernaus – arenų etapo – pagardėlyje); tokiems karikatūriškai gyvenimų kelyje nesusilaikantiesiems nežinomas net reklamos kaip gundymo estetikos menas, greičiau etnočiabuviškai slogus viliotinis, išsiveržiąs nelygu vietinės faunos humoras, kuris dažniausiai bėra koktus civilizacinio pakraščio nesveikatos įrodymas…Karo metų posmo „Kaunas-Garliava – visa Lietuva“ degradinių prasmių iškalbumo pūliniai…

***

Prie šios bjaurios, bet gan greit prilipusios krašto „sėkmės“ bus prisidėję autoritetiniu „echidnumu“ sublimuoti 1990 – aisiais vėl startavusios valstybingumo architektūros brėžiniai (jie nebuvo nei haveliški, anei persiėmę kosmine p e r t v a r k o s energijų dvasia: pastarąją dargi šmeižikiškai diskreditavo, puolė); užtat vietoj geo(polit)techtoninės būklės analizių ar sociotaktine išmintimi perrevizuojamų krašto istorinės raidos bei už ją stovėjusių asmenų charakteristikų ir edukacinių ateities planų – bufonadinė netikrų pranašų, sufalsifikuotų rezistencijos sąrašų ir bepamatinių strategų paranoja (kodinė jau devyniasdešimtaisiais sąjūdietiško tapatumo reikšmių išblukimo pradžios iniciatyva). Pramonę susinaikinusioje, bet vėl sodietiška netapusioje šalyje atsivėrė bereferentės atotraukos lošėjų pragaras, neturįs nieko bendra su dieviškąja vidinės artilerijos ugnimi, tad išvešėjo saviveiklinių vaidintuvų, „patriarchų“ be realybės nuovokos diktatūra, neprisileidusi bent kiek autentiškesnių, administravimo ir apdairesnio žvilgsnio kompetencijomis pasižymėjusiųjų (iš pastarųjų sąmoningai tyčiotasi slaptomis, nekrikštų kerštu tvoskusiomis pažymomis bei begėdiškai užsipuldinėta pirmuosiuose vis barbariškėjančios retro/žiniasklaidos puslapiuose – „Lietuvos aide“); išdrąsėjo pavojingai kompleksuotieji, kurie dainuojančios Vakarų demokratijos valia atsidūrė virš aukštąja kompetencine mažumos kilme ir teise paženklintųjų; Lietuva jau XX amžiaus pabaigoje dar kartą akyse virto rzeczpospolitiniu trečiaplanių vaivadų susivienijimu (su ligonbutizmo žyme nusklembtose kaktose); užuot realiai prisikėlusi, šalis tenkinosi mitinginiais, dvasios provinciją apnuoginusiais šūkalojimais „Lietuva Lietuva“; taip laidojo sveiką, valstybės piliečius moderniai integruoti pajėgų protą, užuot taupiusi jį artėjančio tūkstantmečio uždaviniams; profanavo jį, užuot būrusi ir ugdžiusi Respubliką savyje ( parceliavo demokratinės mintysenos skeveldrų likučius). Doktrininė pretenzingų nevykėlių ir apskaičiuoto judošizmo chuntų prievarta ilgainiui atvedė į dezintegruotos bendruomenės fiasko ir idėjų humanistikos išsimagnetinimo laikus; užuot globojusi savo gimtajai terpei jautrius, prie jos žemių prisirišusius pabaltiečius – Lietuva kaip visada popinosi savanaudžius mini oligarchėlius (pati alsindamasi dėl etnosociumą plėšiančių ne vien finansinių verslo atlygio žirklių).

***.

Išniro tai, kas turėjo išnirti krašte be žemės metafizikos, o tik su nuolat draskoma, tad neužsitraukiančia tos žemės dalybų, biurokratinės žaizdos sandorių gangrena; išniro netikėta infantilumo ir agresijos samplaika – asimbiotinio vienio dovanėlė viešajame susikriminalizavusios „moralės“ frontone, kuris spėjo nužiesti vos ne planetos mastu unikalią pseudoradikalizmo atmainą; Vakarai ėmė šiurpti nuo lietuviška oksimoronine išnara pasižymėjusiųjų – desantiškai mobilaus plėšikų, vagių, skerdikų aktyvo; quasikultūrinio mentaliteto pasijos (lietuvis tylus, taikus, auksinis kaimietis karameliniame prieškario atviruke), pasirodo, slepia ne suvenyrinio žvėries – Baltijos tigro – nagučius, o jam pačiam ir pasauliui nerimastingas aklo (tiesa, labai jau neišradingo, užtat akivaizdžiai buko) terorizmo iltis, galanda marodieriškos galvažudystės įgūdžius kaip etnopilėninės archetipikos ginklus). XX- XXI amžių sandūroje, akivaizdu, jau buvo nuėjęs saldžiai šleikštokas nacionalinio atributizmo glaistas (mitiniai vadovėlinės savigynos/lituanocentristinės savigyros šlakai, atgaivelėję bacilinių trūnėsių židinius it stabmeldiško nuodingumo katakombų saugyklas); ritualinis etnomasiškumas dabar jau pačioje Lietuvoje atkuto it atsilikusio laukinio ( tarpais pataloginio) proto atnašavimams prilygstantys – pavyzdžiui, garliavinių kapaviečių – spektakliai ( režisuojami išskirtinio netalento vaidilų); tačiau jie pakankamai galingai zombių zongais ir daugumos sutartinių giesmėmis sujaukia elementarios tvarkos, darbo ir teisingumo tradicijų prioritetus (oficialus, valdžių skatinamas metastaziškumas, logiška, jog nesutampa nei su dar likusiu sveiku nacijos vidaus balsu, anei su reikalavimais iš Briuselio, be kurių nei demokratijos, anei pačios valstybės nėra šitam krašte ir neatrodo, kad bus); odioziškai postpatriarchalus chaosas, be jokios, tarkim, kunigaikštiškai vizglesnės uodegos ar valdoviškos ilgesio menės kvapo, praryja laisvės talentų stažą, konkrečius kultūrinio atgimimo šauklius, nuvaro juos arba į kapus (prieš tai amoralumu išžaginęs/išbuožinęs), arba išprašo iš šalies, ypač proveržiškų smegenų, reformatoriškomis idėjomis liepsnojančius lyderius; kitus ištinka tamsus metamorfozinis paralyžius: ne vienas sovietinių laikų ar sąjūdžio (net R.Ozolo tipo) šviesuolis stojo į agresyvaus polit/primityvizmo gretą, tarsi ten visada toks ir buvęs, idant patvirtintų, jog intelektualinės doros recesija baisesnė padariniais už visas kartu sudėtas finansines šitos šalies nesėkmes ir krizes (savaip bylojosi gyvai tebegargaliuojantys lavoninės išklotinės akivarai – pagrindai, nelygu maro bacila, tūnanti neurofobiškame etnoorganizmo kibties kraujyje); ji totaliai muša per jaunuolyno entuziazmą, mėginimus susidėti su Lietuva jau tai kartai, kuri norėtų organiškai alsuoti liberaliom sąmonės vertybiškumo įkrovom; tačiau savo esme likutinis ir zombinės didžiumos, ir viršūninės viešpatijos triumfas krašte – abu labu tokie, nes riboja humanitarinio protingumo polėkius, erozina emancipuotos savivertės įdirbį, stabdo iškilesnius ir inteligentiškojo undegroundo, ir įtakingesnių grytelninkų sluoksnio laimėjimus… Šia prasme Lietuva darosi silpniausia ES grandimi, nors iškart po Kovo 11-osios disponavo prielaidomis tapti šiaurinio Baltijos regiono Honkongu: deja, netapo, kadangi nelygu bomžas, laimėjęs milijoną, iššvaistė materialinį, intelektualinį, dvasinį ir moralinį turtą (analogiškai pirmtakams iš tarpukario, kurie, būdami išeiviais iš pobaudžiavinių kaimų, kurpė tokius lietuviškus įstatymus, kad su piktdžiuga naikintų elitinės kultūros oazes – suprask, lenkiškus, rusiškus, tad mužikui – iš išskaičiavimo gimusiam puristui – nereikalingus dvarus…gudrūs sovietai tik pratęsė patriotinį žlibių vietos augintinių didvyrininkavimą).

***

Taip pat, deja, stebėtinai įžūliai (nors konfidencialiai) devyniasdešimtaisiais vėl ėmus žaisti valstybę, Lietuvoje labai negabiai gaudytasi užsienio politikos bare, panglobaliuose Vakarų/Rytų koordinačių savistumdos reikalų bei užkulisinių perakceptuočių žemėlapiuose (kaip ir Lietuvos vidaus gyvenimą stabilizuojančių veiksnių subrealybėje); vaikiškai/veikėjiškai susireikšminusių šaukalių, reklam/vidutinybių amaro dėka, Lietuvoje pragaištingai imta rungtyniauti tarp absurdiškos dviračio išradybos ir vadovėlistų, masinio jų nepataikymo į elementarios logikos bei stabilesnius, saiko jausmu grįstos teorinės konsistencijos kvadratėlius (taip turėjo nutikti, demonstratyviai eliminavus „teleologiniu“ mintysenos solidumu pasižyminčiųjų išrinktumo flangą); kartu klestėjo nepagydomas svetimo piemens reikmės savai bandai sindromas (diagnozuotas dar J.Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo mete“), kuris ne tik valstybei kainavo milijonus, bet ir tebeblokavo savarankumo instinkto plėtrą, lėmė vykdomąjį tautos išlikimą garantuojančių potvarkių bankrotus; baisiausia, kad per dvidešimt metų sufarsino švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos reguliavimų(si) sferas, tas, kurios privalėjo būti įkainotos pačiu visavertybės maksimumo tarifu, idant virstų patikimu dabarties/ateities prioritetinį realybės kūną sergstinčių garantijų kordonu. Netapo. Atsitiko atvirkščiai: Kovo 11-osios signataras, apsigyvenęs svetur, gali netekti (ir netenka) pilietybės…(ką tuomet galvoti apie kitus, realius pretendentus į našlaitystę)…Kokių politinės dezorientacijos kuinų valstybė (net ne ta, ne nuvarytų arklių tėvonija) turėjo kažkada įsisteigti šiame, jai aiškiai svetimame Baltijos pakrašty, kad esminės reformos iš tikro šiandien paliktos nebent ir vėl tik avarinės susitelkties atvejams, ar kokio konstitucinio užribio (Hagos tribunolų) malonei (patiems lietuviams eilinį kartą pasirodė per sunki jų pačių užsikrauto sprendimų skurdo našta).

***

Procedūrinę pseudodemokratiją pasibalnojus, eliminuoti patys demos subjektai, kurie būtų buvę pajėgūs ir perinventorinti, ir peratestuoti n e s u s i p r a t i m i n i o v e r t y b i š k u m o klišių sangrūdas, išsikėtojusias ir „didvyrių žemės“ istorijoje, ir eilinių vidaus dabartyje; Lietuva liko neįsivykdžiusi vertybinės savirevizijos nei vardo tūkstantmečio, anei paskiausio nepriklausomybės dvidešimtmečio jubiliejų progomis (praleidusi jas); stagnatinė akademinio sluoksnio bejėgystė išugdė tik besąlygiškai klusnių, ceremonijoms patarnaujančiųjų rutinistų pamainą, kuri amoraliomis savo insinuacijomis jau bus bene pranokusi tuos apibūdinimus, randamus prieškario tautos vadams skirtuose pokario partizanų dienoraščiuose ar sąžiningesnių emigrantų atsiminimuose. Jų, dabarčiai kriticizmu daugiau negu skaudžiai aktualių, refleksijos valstybėje pabrėžtinai vengiama, analogijų neieškoma, tarsi nėra. Tad lietuviškumo kaipo tokio p e r a t e s t a c i j a arba visai nevyksta, arba oficialios vidurkybės teroro net baudžiama, t.y. už reformatorišką iniciatyvą mokytis iš amžinų „istorinių klaidų“ komandiruojama viešojon tremtin; nepasinaudota modern/renesansine kultūr/antropologinių tyrimų sąžinės baze, tokia, regis, tiesiog net nesteigiama Lietuvoje; todėl bet kurioje auditorijoje pasigirdusi analitiškesnės pakraipos kalba išprovokuoja vien išplėstų vyzdžių nuostabą, nesupratimo šoką, priimama už provokaciją ir etc. Berefleksio būvio sąmonė ypač dominuoja dešiniuojančiam lietuvizme…Todėl postcivilizacinių dabarties iššūkių apsvaidomas, pačios šitos šalies susigalvotas ir iki šiol kvailiausiai tebereprezentuojamas neva tapatumas, skleidėsi net ne snobiškame ar diletantiniame (tipo mūsų skilandis, madam Europos dėmesiui!, skiriasi nuo prancūziškojo ir pan.), o aritminiame/ antrarūšiame cratos savisanguliavimo dirgesių vištakume (jau net ne graudu prisiminus Lietuvos – drąsios šalies dipkurjerizmo įvaizdį). Pati nacionalinių pasipasakojimų medžiaga bei jos pasiteikčių sistema esti su įgimta viso etnoorganizmo disfunkcijų yda, kurios, deja, nepripažįstama, tad nesigydoma, už pagrindą tebeimant dekoratyvią, megstą beretinės hipnozės simboliką (pamiršus bent kiek homogeninę begalybės pajautą fiksuojančias balso archetarties sublimemas). Visų pirma lituanistinės literatūrologijos bei kalbotyros užduotys būtų kuo skubiau iš savo trajektorijų šalinti betkokias virsminio kultūros atgimimo kliūtis, barjerus sveikam protui, o ne milašinti ar atėninti Pilėnus, vėl bajorinti klojimų teatrus ar šventenybinti grubių praeities/dabarties šmėklų greblą beraštystę. Tai bene patys pavojingiausi akmenys, užsitūnoję etnoistorinio organizmo kepenyse, užtat dėl nepakeliamų, dabarčiai skausmingų dieglių bei priepuolių, regis, taip smogiantys per piemburniškai rotuojamus smegenis, kad etnobendrijos sąmoningumas kolkas juda tik viena – kaltinimų kaimynams krypties puse, be išlygų liaupsinant ir gailint neva amžinai skriaudžiamų ir vos ne tobulos sėklos bei plazmų savęs.

***

Badė akis absurdiškas disbalansas tarp bakchanališkos griovikų drąsos (visų pirma, kai komandinė etnoliumpenų chunveibinystė okupavo mokslo, švietimo, net žemės ūkio ir apskritai valstybės valdymo sferas), ir tarp statytojų (tariamų buvusiųjų, netgi aktyviųjų iš perestroikinės kartos) su primesta jiems nesama kalte (tiksliau, ideokliedesiais apie negyvenimą Lietuvoje XX a. II pusės laike, apie kažkokius privalomus biografijų prarastumus ir pan.); šį kerštu varomą šyzą lydėjo niekuo nepateisinamas (nusikalstamas, nes revanšistinis) negabiųjų atsiskaitymas su talentingai dirbusia, Lietuvą aneksiniu pokariu atstačiusiųjų ir į Kovo 11-ąją atvedusiųjų karta; lipinant jai nepamatuotą, skolintų savokų be sistemos, taigi psichotinį (kolonializmo/kolaboracionizmo ir t.t.) etiketažą, užuot išanalizavus apčiuopiamas šios istorinio laiko atkarpos realijas, t.y. šalies praradimų vs atsilaikymų metaprasmes, pagerbiant nukraujavimus kompleksiškai sustabdžiusiųjų (tegu ir stagnacinę) gaspadorystę. Liko nepasinaudota H.Juškevičiaus tipo ir lygio figūromis, žmonių – uolų patirtimis bei verte, nesurasta kompetencijų ir iniciatyvos proporcija su liberaliąja ir „frontine“ išeivija (o Laisvosios rinkos instituto jauni ekspertai Povilo G. tipo ekonomistų nurašinėjami į neva komjaunuoliškų asorti nuostolius). Jokiai politinio aktyvo pusei Lietuvoje netapo akivaizdu, kad nei vien komisariškų šūkalojimų apie aneksijas, anei vien žemažiūrio pragmatizmo nepakaks valstybinio sąmoningumo modernioms vizionierystėms realizuoti (jeigu tokių vizionierysčių dar esama Lietuvoje); nebent pagadą padarytų pats jauniausias Iljos Laurso lygio/tipo kartos atžalyas; o kolkas jurisprudenciškai nepagrįsta vienas kito užsipuolimų, nesibaigianti vadizmų ir visų karo su visais liga, visuomenei įpiršusi idėjų nesandermės pleištą, sutrypė kompetentingesnės minties verslumo, estafetinės veržlumos iniciatyvas (bene dėl to jos aiži it nekokybiškos trinkelės sostinės Gedimino prospekte); ir tai gali būti daugiau negu simboliškas ateities netvarumo akordas mūsų/nemūsų Lietuvoje, jau šiandien uždusinusioje posthumanistinę deimančiukų stabilizacijos aistrą (visų pirma gyventi gimtinėje pasiryžusiuose žmonėse); tą galimybę, kuri turėjo suklestėti šitoje XXI amžiaus šalyje; deja, nepateisinamos ir iki šiol neįvardintos startinės „patriarchų“ klaidos padidino ne tik išorinės (fizinės), bet ir vidinės (moralinės dvasinės) emigracijos, skyrybų su valstybe mastus; mat bet koks nemotyvuotas ir konstituciškai ar savo esme beraštis polit/destrukcijos bandymas net palyginti normalioje šalyje ją suėda it kaspinuotis, įsitaisęs etnoorganizmo realybės viduriuose, arba veikia it ilgai, bet grėsmingai tiksinti bomba – klastinga programa (beje, Lietuva jos nemato, negirdi, nes svaigsta 2020-ųjų – 2030-ųjų projekto blėniais, iš tikro dabarties Lietuvos tikrovę slepiančiais saviizoliacinės priebėgos pakaitalais, nejučiomis išduodančiais chronišką valdžių nesusitvarkymo su savo silpnumu bėdą); mat čia pat krenta pati antireprodukcinių procesų metavertės savikaina šalyje, toliau gręžianti juodąsias, neatitaisomų padarinių etnoso ateičiai skyles; jų neužkaišios nei apsukrūs, bet sustingę senojo sukirpimo „biznieriai“, anei šaunuoliški įvairių rinkos gvardijų eiliniai, taip pat ir pereinamoji tarpinė bei jaunoji, jau po Kovo 11-osios į greitąjį Lietuvos traukinį įšokusi, tačiau etiškai beimanentė, nes behumanitarių nuostatų „inteligentija“( tik žinių visuomenės obalsiu savo technobaterijas pakrovusi);

***

Per stambiai, per niekingai degradavusi pati lietuviškosios savimonės gnoseologija, gležna iki šiol buvusi, visai nusitupdė puikybės pilnon politinio ambicionizmo daubosna, palikusi šitą šalį subjaurotą a t s a k o m y b i n ė s e g z i s t e n c i j o s rezultatų, valdymosi paieškų pozityvo prasme. Indiferentizmas ir apatija vietoj sumanumo aistra švytinčių veidų, impozantišku veikimu trykštančių asmenybių; empirialių „gardaus kąsnio“ skanduočių dominija, kuri nesimaitina nei realybės, anei švarių rankų ar proveržiškų idėjų mentalitetu; silpna kultūrinės vaizduotės, nelygu pertraukto sapno kreatūra (net malonumo ir baimės pasąmone rišliau neakumuliuota)….Daugiau negu simboliška, kad pirmoji po Kovo 11-osios valstybės premjerė ne visuotinės šlovės ir pagarbos maršų pakyloje, o komos patale: dėsninga baigtis po tiekos atsidavimo ir kovos už gimtinės reikalus metų; beje, išskirtinio stiprumo moters būta, kuri nelygu pati istorinių negandų išsekinta/užgrūdinta Lietuva, du pastaruosius dešimtmečius atsilaikiusi prieš jos adresu mėtomus teisminius, su persekiojimo įgaliojimais apginkluotų tranų ir piratinių štabų desantus, be perstojo organizavusius stabmeldiškai prieš jos asmenį nukreiptų gyvenimą nuodijančių ir susidorojimais besimėgaujančių samdinių brigadas; iškilieji, istoriškai didingiausieji šitos šalies veikėjai – piliečiai ir šiandien primena dar J.Lindės- Dobilo žodžiais įvardintą pačią stipriausią – artojėliškos jų metakokybės – Lietuvą; analogija ekspremjerei – įspūdingiausias vyriško tembro bosas Vaclovas D., atsiperkąs parkinsonu, reziduodamas toli nuo jį terorizavusios amoralumo harpijų tėvynės.. (taip įprasta vertingiausius, gražiausius savo žmones barbariškai niokojančioje šalyje); pereinamojo laikotarpio specifiškumu uoliai spekuliuojantys politrukiški avantiūristai iš tikro yra suorganizavę tokią valstybės vidaus režimiką, kuri nesteigia telkiančios meno slaptažodžių šventės, o atvirkščiai, proteguoja dekonsolidacijai lipnią quasieufemistinės sąmonės trendų gipsatūrą; korupcinio junglumo vaidmenį joje atlieka beparolė, antraeilystėmis prekiaujančių standartinių polit/uniformizmų, genštabinės mados manufaktūra, kuri šitoje šalyje tik rezervistiškai kelia etnoso gyvybei pavojingą – suicidinės organizmo siur/anomalijos – temperatūrą;

***

Demokratinio vektoriaus potyrių, beišsiduodančių nebent buityje bei ekspresyvaus geismo reikmių vs tiesos malonumų reliatyvo laisvė Lietuvoje niekaip nesukimba nei su proriterinio kultūrtrėgerizmo matricom, anei su gyvom tariamų etnosavasčių lokalybėm; nes Lietuvoje šias minties įsolidinimo farmacijas abejaip sintezuojančio libidinio etoso net atpažinto kol kas nėra; nesigirdi jo nei istorinių laisvės kvalifikacijų kraujyje, anei dabartį įreiškinančio projektavimo sklaidoje; nepažįstamas lietuviui nei dvasinės jo anatomijos realus išsitardymas, anei konkurentabiliau jį istoriosofinančio proto pastanga; bebiomis gimtasis raštas gali net nenutuokti, kas yra jo kalbos pra/rebusų kalba, atminties kontr/indikacijų atmintys ar laiko kosmorasties lai(š)kai jame, t.y. iš ko susideda lemtingosios dvasios meno pajautos rašytiniame krašto meta/humanitarizme, save realizuojantys išpažintinio apsinuoginimo veikslai, grįžtuminis Laiko kapsulių paslapties įminimo pobūdis (nes kanoninė rutina Lietuvoje dar lėbauja agresyviomis priešpriešomis laisvųjų gyvenimo asociacijų tėkmei); todėl Lietuvos darbai niekaip nesivainikuoja racionalesnėmis neoheroikos tvermių įžvalgomis; trukdo per stipri abejotinų lituanus stereotipų sankaupa (it būtų „sustingęs libido“joje), primenantys nebent taupymus ekonomikoje, kurie tačiau be juos proveržiškai persmelkiančio radikalaus įdirbio, gali baigtis ta pačia anarchine katastrofa; nes taip barbariškai linksmai baigiasi visi neišsipildę zoologinės žmogaus tikrovės instinktai, atpažinimu neišsivadavę iš savęs, per ilgai konspiravęsi tik komunališkai mandagiais kastruoto lituanocentrizmo nutylėjimais… Nieks Lietuvos neverčia vykdyti pasitiktinius darbus viską šluojančiam sprogimui arba atsidurti karcinominės paskirties lazarete. Tačiau pravartu šitai šalelei žinoti, jog bet kuri, net ir banališkai beelitė, bekatarsė etnobendrija, privalės išmokti rašyti kuo autentiškesnę, atvirą (tegu betransgresės savo istorijos) praeities riktų biografiją, išgirsti ne savitikslią, tad gal ir ne itin malonią išpažintį; tiktai tuomet ainiams, gal ir galima tikėtis, pradės ryškėti, jog tai neišsemiamai patikimas ir vienintelis nepakartojamas modernių jos dabarties/ateities permainų šventraštis… Deja, kolkas tokio intelektualinio produkto beepėje Lietuvoje niekuomet nebuvo ir šiandien (kai jo labiausiai reikia) net kontūrų nėra. 2012 07 06

Categories: Uncategorized
Tags: