LITERATŪROLOGINIŲ TYRIMŲ CENTRAS

Posted By admin on January 22, 2024

Tipiškas literatūrologinės politikos oportunizmas (derėtų įvardinti bjauriau) ne tik įsiskverbęs į oficialiųjų tyrimų trasą, bet ir begėdiškai skaldo / valdo konkrečias literatūrinio paveldo išskirtinybes… Popandeminiu laikotarpiu teko dukart dalyvauti vakaruose pristatant jubiliato Juliaus Kaupo literatūrinių pasakų knygą apie Kripštuką pragare, kuri siedintina su įspūdingiausia kritine intelektualine jos autoriaus, prozininko, psichoanalitiko veikla. Nutylėti jo erudicinės refleksijos įdirbį egzode reikštų proveržiškai neparankų balsą dar kartą apgenėti, iškraipyti (tai ir daroma, beje), nes J. Kaupas – lygiavertė figūra Vytauto Kavolio transformatyviąjai liberalikai, kurią taip pat išsijuosusi unifikuoja, iki savęs pritempinėja, redukcionistiškai nudrožia savimi patenkinta ne tik akademistinė anzelmutija…Tad ateities dvasios mokslų konversijai dviems šimtais nuošimčių pasitarnaus nūnai specialiai pasakomis užblokuota J. Kaupo visuminė enciklopedinio užmojo humanitarija. Lietuvių mentaliteto tiriamajai vertybinei dekanonizacijai labai tiks J. Kaupo radikalus kvietimas pabaigti su įtartinais konvencionalizmais, susitaikyti su formulių ir sielos takoskyra mene (jis tokią brėžė), išmokti grožinį tekstą priimti it hieroglifą dykumoje (o ne melstis it pašalinių įtakų aplamdytam Vingių Jono ar Simo Kairio rožiniui); pagaliau lietuvių literatūros istoriją išvysti su palyginti trumputės tradicijos atokvėpiu laike (čia apie tą, kurią XXI amžiaus naujieji nevykėliukai pervedinėja į jiems esą tvaraus k a n o n o paradigmas, nors jose atskiras žmogus – net pas A. Baranauską – dar neegzistavo, nes, anot J. Kaupo, vyravo ne intelektualinė, o liaudies kultūra…). Tokį moderniai išlavintą akiratį stalinistinių stereotipų šutvei, pasirodo, tikslinga uždenginėti (net XXI amžiuje) neutralitetinių charakteristikų pelerina idant kuo ilgiau literatūrinė Lietuva išlaikytų suokalbišką slaptųjų protokolų apie save melą…

2024 sausis

XX a. pradžios „liaudžiai skaitymėliai“ (na, tie, kurių dalį akademistinė anzelmutija nūnai privilegijavo iki iškiliausios, tai yra pakėlė iki išgalvotos lietuvių literatūros klasikos), vos ne nobelinės, taigi tie balanos gadynę įamžinusieji skaitymėliai 2023 – aisiais pavirsta, o stebukle, „dekonstrukciniais skaitymais“. Ar tikrai? Nejaugi bus dekonstruota melais padengta srovinės raštijos putėsių neįgalionė?

Nejaugi įvyko Kairio gryčios sujudimą pranokstanti lituanistinės literatūrologijos transformacija? Valstybės inlelektualinį mentalitetą apšvitinusi teksto suvokimo malonės pažanga? Deja, ne. Niekas, net patys liaudžiai skaitymėliai kažkuo kokybiškai kitu nevirsta net XXI amžiaus Lietuvoje, kadangi vertybinių įkainių nomenklatūra stalinozauriškai užsipamėklinusiame lituanocentrizme agresoriškai nekinta; melą, tai yra trokštama už esama suimperinusiam paveldui ir jo oficialios globos augintiniams labanakt iki šiol nepasakė nė viena, už krizinę vertybių perrecepcijos būklę atsakinga mokslo Lietuvos galva. Tad ir šiuose 2023 – ųjų, ypač apie Maironį, skaitymuose (autorė Aušra Jurgutienė) dekonstrukcijos, kaip tiesos sakymo, tėra tiek pat, kiek tektoninių lūžių Gitano Nausėdos valdyme ir ypač jo paties išpopuliarintoje, kandidatavimui antrai prezidento kadencijai skirtoje, prakalboje (transliuotoje per LTR). Ir kodėl garbieji prezidento patarėjai savo patrono nepaprotino? Ir kodėl akademistinės terpės viršūnėlės neapdairiai liko literatūrologinio apsiskandalijimo anzelmutizme? Gal taip nutinka dėlto, kad šitos šalies humanistikos elitas nėra praėjęs buvimo savimi raidos etapo, tad trokšta šlovės formaliai savindamasis kitų platumų proveržines sąvokas, minties atradimus, bukai juos taikydamas kaip savus, o iš tikro svetimkūniškus metodus (be abejo, dėsningus ir natūralius tenykščiam kultūrinės savimonės modeliavimuisi); juolab, kad dekonstrukcinis akademizmas – neišvengiama Vakarų posthermeneutinės interpretacijos viršukalnė, Lietuvoje, deja, pajėgi telktis tik stereotipininkaujančius gimtosios literatūros istorijos objektus ir absoliučiai beinterpretacę jų suvokimo štampų amunicijąi; idant puikuotųsi keliagubom nesėkmėm, dvasios mokslų stabdos kaip krizinės iškraipos rezultatu; puikuojasi, net giriasi dekonstrukciniais skaitymais apsiskelbusieji, nors Maironį dar kartą apkala su jo esmėmis net nesigiminiuojančiu, bet dekonstrukcijai šventai, vos ne amuletiškai nepasiduodančiu trafaretu; Skaitymuose Maironis dar kartą tampa retro širma, išsigalvojumus stabilizuojančių apeigų, jų saugos kanonu, nes Maironis nedekonstruojamas, o papildomai restauruojamas, taigi tebekonstruojama buvusi jo, kaip srovinio absurdo aukos, renome.

Beje, iki šiol nesidekonstravusi pačios Lietuvos kolektyvistinė ideo reikšmių pasamonė; tad prie tektoninių lūžių ne tik nepratusi, bet net teoriškai nepriartėjusi, kadangi filosofnės vertybinio persikainojimo prasmės oficialiai šalinosi ir tebesišalina, demonstratyviai telkdamasi represines popedukacinio patriotizmo klišes; modernybiškai laisvą žmogaus ir jo teisių bei pajautų pasaulį, žinoma, prajuokindama Maironio tariamam romantizmui, apolonizmui, klimtizmui ar Žemaitės genialumams skirtų nesamonių rinkliava.

Taigi ir dekonstrukcija, ir tektonika tik vaidinantiems akademistus beigi prezidentus organiškai nepasiekama, nes liaudžiai skaitymėlių tradicijos išugdytai Kairio gryčios augintinių pjejadai tolima ir svetima.

2024 vasaris

Categories: Uncategorized
Tags: