LITERATŪROLOGINIŲ TYRIMŲ CENTRAS

Posted By admin on June 10, 2015

apie tai, kad nė vienam demokratinės valstybės pareigūnui nedera užstodinėti jokios, ypač etatinės monografistės, kai ši savus, neva interpretacinius, burbulus it miglas pučia ir pučia, durstydama juos iš kiaurai bobgandiškų pamuilių… Netikslinga nė teirautis, kodėl garbus Vyriausybės narys įžūliai užsirovė: bene bus nesumojęs, kad išteisinamasis jo verdiktas literatūrologės monografijai gali būti analogiškas ginamosioms reprizoms liūdnai pagarsėjusio VEKSO aferų tema. Tik šįsyk specialiai paorganizuotas piaras nacionaliniam LRT ekranui (matyt, ne iš piršto laužti sklando duomenys, jog vyriausybės narys iš pat studentiškos jaunumės yra perpratęs nomenklatūrinius žaidimėlius ir korupcines/karjeristines gyvenimo būdo taisyklėles). Lyg ir gaila žmogaus, įkliuvusio „mūrininko“ statusan negera sava ir beončių Lietuvos situacijėlių valia; o literatūrologei dedikuotas pateisinamasis jo „išrišimas“ galėjo rastis nebent po to, kai pačios Lietuvos polit/etnoso, šitos šalies intelektualinio nepriklausomumo biografijos apmatai jau būtų tiek kultūr(olog)iškai išryškėję modernaus pasaulio šachmatų lentoje, tiek vidujai pakitę bei šiuolaikybiškai prakutę, jog suponuotų nors preliminarius atsakymus į klausimą, koks yra (jeigu yra) pačių humanitarinių mokslų persigeneravimo poreikis nūdienos Lietuvoje; o jis būtinas, kadangi jau net dėl vidurinėms mokykloms skirtų literatūros programų 2009 – aisiais įžvalgieji pastebėjo: jos bukina tautą; deja, korekcijos, atliktos tų pačių, bukinimo užtesimus laiduojančių ekspertų, dar problemiškesnės, – tačiau dabar ne apie jas kalba. Dabar įdomu, kaip šiuo požiūriu atrodo rezonansinės knygos byla viešojoje erdvėje, nes ypač svarbi galėtų būti (nors Lietuvoje tikrai nėra) literatūrologija, dominantinė, todėl budinčių humanistikos procesų siestą aktyvinanti, bukinimus amortizuojanti žinija. Ar ji disevoliucijų keliu Lietuvoje bent kiek artėja į kitokias (nei dabar vyrauja) meninio organizmo konstitucijų sąrangas nacionaliniame prote, teorinio modeliavimosi praktikos kasdienybes bei supratiminių proveržių šventes? Ar, šių paakinta, susimąsto apie bent kiek patikimesnes išvadas dėl lietuviškųjų idėjų fragmentariumo nelygio, juolab tradicinio vs betradicio literatūrologijos kanono, kuris „su negalia“(anot velionio Vyganto Šiukščiaus) bei inertiškos to neįgalumo metakalbos (nelygu paraolimpinės matuoklės nustatinėjant gimtosios literatūros – ir istorijos, ir dabarties – kūrybos atletų vertes); kokį vaidmenį šiame neliečiamųjų lavonų rituale atlieka ir atgyvenusioji, bet geruoju nepasitraukusioji nomenklatūra, ir naujai procesuosna įsiterpusi, pabrėžtinai nachališka, nes, žiū, net neišmanymu besididžiuojanti ir vietinį idėjų etnototalitarizmą viešai/gašliai myluojanti; tad, palyginus su veteranais, visai ne naujaip jį prezentuojanti, veikiau jo priedermes ir negalias su parazitiniu malonumu prisiėmusioji (ir jau aptukti spėjusi) pakaitinė hum/profesūra; todėl ir buvusioji, anot literatūrologės aptariamo poeto, raudonoji, ir šią bepakeičianti, bet anos vidurkybės behorizončius interesus sklandžiai stabmeldiškai reprivatizavusi, abi ir toliau tą patį marazminių sutarčių trafaretą tebeproteguoja, – tokia džiugiai „darni“ vadovėlinio ritualizmo dažniui eunuchiškai parsidavusi atmaina… Tad ministeriui derėjo literatūrologę užstoti po to, kai kur kas kvalifikuočiau (nei dabar) būtų (bus) argumentuojama, kiek XX amžiaus „pokario kaimas gėrė“ dėl politinių stalininio genocido orgijų, o kiek tas gėrimas vyko indeterministiškai, lokalios bendruomenės agrarinių įpročių, totalinio jų uždarumo skatinamas (ir geria iki šiol, nes santvarka, kai niekas nenorėjo mirti, čia nelabai kuo dėta); arba netgi po to, kai gyvųjų tėvynės neva klasikų prisiputimo odisėjos, girtų jų (iki žemės graibymo) sapnų paveikslėliai (lietuvninkams nugriuvus po stalais ne tik RS restorane) būtų atitinkamai kvalifikuoti, o ne gyvi balzamuojami (it tautiškai savų kerėplų ropojimas numuose, XX – XXI a. vingių jonų knarkimas ir kitokių Jų muzikos garsų leidybos diarama); kiek ir ko jis vertas pats iš savęs, o ne kad valstybės sergstimas it nacionalinis turtas arba abiejų flangų profesūros garbstomas betradicės tradicijos dvokas (jau sklindąs ir iš panakademinės humanitarijos tvartų), nes pseudovertybiškai vis brangesnis, beje; mat vis oficialiau lobistiškai įkainojamas (it konservuoti gyvųjų „klasikų“ – nusibalaganinusių kvazimodų – atpylimo ar žiaugčionių turiniai); kol kas jais be pakitimų (su progresuojančia negalia) manipuliuoja ir pati rašančioji, ir neva mokslo kalba ją beįvertinančioji brolija; taigi užstoti derėjo po to, kai pakitimai (nors ketinimų protokolo forma) vis dėlto būtų pačios profesūros užfiksuoti, po to, kai nors neišmokta, tai bent mintyse būtų nustota etnovakaruškomis lyg niekur nieko lygiuotis į Paryžiaus, Peterburgo ar Niujorko knaipių laureatyno bohemas (prieš tai bent liovusis vemdinėti spaudoje, esą yra kažkoks Niujorko girtuoklėlis Jonas M., – taip atsipalaiduoti yra sau leidusi vieno nacionalinio dienraščio nacionalines vertybes vos ne nac/ginklu sauganti redkoleginė viršūnija); beje, turavojanti šios, civilizaciškai periferinės, linijos besilaikančiai, abipusiškai garbstomai hum/nomenklatūrai Lietuvoje; tai, kuri jau, regis, niekad ir nesužinos, kuo gali skirtis miltiniškieji Paryžiaus laikų, ir bepalėpiai nūdienos Vilniaus vingių jonų apvemdinėjami stogai (jau nekalbant apie išpiarintus, su bohema visai nesisiejančius, tik šiaip į Kauno Laisvės alėjos griuvėsius įsipaišiusius meno „budenbrokus“, net nežinančius, jog jie tik mėgėjiškai vaidina tam tikrą bohemos prašalaičių porūšį, bet bohema – cyganeria kowienska – ne, tokia jie nėra); tad galėjo gal ministeris užstoti po to, kai disponuotume veikalais apie nemenkus skirtumus tarp bohemos aktyvizmo šulų tautinėje faunoje ir panestetinių pornoterapinės vaizduotės įrašų, paliekančių žymę, vadinasi, ultrafejeriškai kūryboje įsirėžusių avangardinio Vakarų smegenų karščio antuždaviniais; po to, kai lietuvio dėmesį atkreiptų ne tik faktoriai, susiję su nūdienos burtažodžiais „buvom okupuoti“ (tad, esą ir Dainavos krašto poeto „agresija, pyktis, tūžmingumas“ tegali būti siedinamas vien su Lietuvą ištikusios „rūsčios tikrovės“ kaltininkų (pokariu) veiksmais); o iš pastarųjų ranka pasiekiami, tiesiog proporcingai, nors naiviai ir bukai tendencingai, gaminami naujieji gentiniai pasakojimai arba išvedžiojimai apie priverstinius kilniojo poeto „atsivertimus blogiui“; nebūtų pokario, suprask, nebūtų ir blogio, – vien pozityvūs jotvingių premijos aplaistymai…Va taip. Po tokios siurmokslinės, „konceptualios“, paraakademistinės išvados, prie kurios Jų prieinama daugiau negu vulgaraus materializmo, t.y. politinių kaltinimų pokariui vis dar elementorinės dialektikos metodu, – į lietuvių ekspertinę literatūrologiją reakcija jau galima tik viena (kaip ir į tautą bukinančius nusipelniusių jos rotmistrų vadovėlius); ta, kuri teigtų, jog Lietuvos – ES Vakarų humanistikos arealo, kultūrinės jo (at)minties subjekto (kaip ir bohemos) pačioje Lietuvoje, švelniai tariant, dar nėra; taigi ankstyvas ministerio advokatavimas literatūrologei simpatiškesnis gal būtų tapęs po to, kai liautųsi pozicionuoti(s) oficialaus dundukizmo sapalionės šalyje, jog geriąs poetas, žinote, apskritai „psichiškai nevisavertis“, ar kad, neva, būdamas „blogiui atsivėręs“(! ?) (ponia, kas tai yra?) tas poetas kitomis progomis, žiūrėk (ekspertei sunku patikėti) „taikus, graudus, broliškas“…(klausimas tas pats – ką reiškia poetui būti taikiam Lietuvoje); tarsi girdėtum lemenimus: matot, vaikai, kaip čia sudėtinga, – tarsi dalijamasi būtų įspūdžiais, pagal Juos – reformuotoje, tačiau iš tikro tik faktus ir schemas nereformuotai atrajojančioje pamokoje…Paaiškinamoji kūmutinė retorika ir į bobturgiškas nuostatas gravituoją akadem/supratimai, dvelkią smegenų klimaksu arba išties pagalbinės mokymo įstaigos papročių degeneracijos dignitūra; „aš iš tos pačios aplinkos“, – logiškai pati sau prisiduria profesorė „Lietuvos ryte“ (2011 02 12), patvirtindama, kad jai tebegyvalioja kanoninių unifikacijų refrenai, kaltės ir realybės iešką tik sociokilmiškose aplinkų (kaip determinacinių irštvų) priežastyse; beje ir poetas šiuo požiūriu buvo toks pat: bajorystės popierių patvirtinimo ketino raustis skandinaviškuose kraštuose, užuot pasidžiaugęs, visų pirma, esatimi dabar ir čia, viename laiko spiralės kalvarate su Alfonsu N- N., Jonu M. ar Tomu V. Nesidžiaugė. Nemokėjo iššaukti į save teigiamų, gėrėjimosi kitais (ypač telkimosi esmiškai kitokybei pranašams) emocijų; šiuo aspektu buvo, kaip ir tautiečių dauguma, gerokai betalentis; bene dėl lietuviškai tipiško geno, kuris ir be papildomo – alkoholio ar aplinkos poveikio, – stabilus it liga (jis pasireiškia Jiems Jų Lietuvoje noru menkinti, ypač civilizaciškai pranašesnius už save, t.y. už etnodainavinių matmenų standartą ). Net nepriartėja prie to, ką kažkada Ona Šimaitė (ne tik žydų, K.Borutos ir etc., bet apskritai lietuvių mentaliteto gelbėtoja) rašė I.Merui: „esu laiminga, kad galiu gyventi, dar ir skaityti, kas gero rašoma“…Poetas, kaip ir nemaža jo brolijos dalis Lietuvoje, tokios laimės nepažino. Tad gėrimas ar okupacinių valdžių aplinkos čia taip pat nelabai kuo dėtos. Poetui savaime, kaip tikram lietuviui, čia ir dabar Lietuvoje, įsijungdavo ne gėrėjimosi kitais, o vulgari soclenktyninė, kūrybos domeną jo asmenyje diskredituojančio menkystumo taktikos pavara; ypač, kad dainaviškis, vienas „kaimo berniukų“ (kaip ištartų Eduardas M.) savo vaizduote bus nepagavęs intelektualinio urbanizmo patirties podirvio kalboje; o, privilegijuotai ūkininkaudamas lietuvių literatūroje, logiška, jog taip ir paliko nesupratęs, kas tokie, tarkim, Jono M. tipo fenomenai yra (jau nekalbant apie Tomo V. ar Alfonso N – N. adresu drabstomus pamenkinimus, veik pasmerkimus savo gausiai liejamose essay). Todėl vargu pats buvo ištiktas „stabų nuvertinėjimo entuziazmo“, kaip šiandien norima vadovėliškai įpiršti, nes, visų pirma, savąjį nevisavertiškumo stabą beatodairiškai ramstė (tarp įtakingų gėrikų susiorganizuojamose aplinkose): net velionis Rimvydas Š. būdavo „gauna“ iš poeto užsakymų (per naktinius, anot jo, baubimus DP rudenyje) kaip ir ką pastatyti į vietas JAV periodikoje, leidžiamoje lietuvių ir anglų kalba. (Tarsi nuo to priklausytų vieta amžinybės požiūriu: deja, etnoklapčiukai tebemano kaip manę, jog priklauso). Tačiau drauge ir pildė kartais poetas spragas, paliktas senųjų bei perkeltas į naujai iškeptų literatūrologų taboro valdas, t.y. perdėliojo abiejų šios srities gen/veikėjų priskaldytas malkų krūvas (jas stengdavosi pataršyti); kaip ir Alfonso N – N. ar Tomo V. (ir Eduardo M. taip pat, beje), jo netenkino (ir negalėjo tenkinti) nei neva buvusi trečiafrontinė, anei neva naujoji, o iš tikro tik pilką vidutinybinį neatsakingumą išdresavusi, anos verta prof/nomenklatūra (ne šventais aliejais, o dar grėslesniais savanaudizmo nuodmenimis patepta). Todėl poetas bjauriai ginčijo, be gailesčio baksnojo, jo manymu, netikrus vertybiškumus, planuodamas p e r r a š y t i lietuvių literatūros/poezijos istoriją: pamatus šiam projektui klojo su aitriu užmoju, kartais diskusiškai aštriai atžagarius; bet tarpais taikiai, sąžiningai ir atvirai pakoreguodamas net patį save (šitos kokybės geno dabar jau neturi abiejų kartų prof/nomenklatūra): kažkada Vincas Krėvė poetui tikęs įpaminklinimui šalia Čiurlionio; vėliau šį savo žemietį ironizavo – ypač dėl jam kaip klasikui skirtų liaupsių už tekstus, atmiežtus, anot poeto,„skystu panteizmu“; daug nusipelnė poetas patikslindamas tokiu metodu, kas yra Mykolaitis – Putinas, Justinas M. ir kiti, profesorės etatiškai įnomenklatūrintieji, įrekolekcintieji, įelementorintieji… tuo vadovėlinės literatūrologijos aptvare poetas atliko universitetinę abiejų profesūros kartų užmestą priedermę, pats vykdė akademinio perauditavimo misiją kultūrinėje spaudoje, tai darė ir bjauraus entuziazmo, ir…objektyvios būtinybės spiriamas; tiesiog vadavo visų kartų ir pažiūrų pavėpusias, išties su negalia profesūras, kadangi priekaištai ir burnojimai, t.y. paraginimai iš jo pusės oficialioms tyrinėjimų institucijoms keistis arba „provokacijos“ dėl ne tų išrinktųjų, – matė – gražiuoju geruoju neveikia; tad tarpais ir pats klupo ant daugiau negu abejotinų pavardžių charakteristikų: toks kaip Henrikas N. esą gimsta vienas per šimtmetį; arba kai nevaldė pykčio ir liejo tulžį prieš visus, kurie prioritetines vietas XX a. lietuvių poezijos horizonte vis dėlto skyrė ne jam, o, tarkim, kažkam kitam, ne iš Henriko N. aplinkai artimų išeivių…Labai apgailėtinai tokie poeto essay`istiniai atsikrenkštimai atrodė, net vertė stebėtis, iki ko gali nusistekenti gera savo esme bei palaikytina, bet neprognozuojamo žmogaus rankosna atitekusi iniciatyva. Kita vertus, ko benorėti, nes nei poetas, nei jo tyrėja (abu) nėra tie, kas oficialiai jie savo kartų aplinkose yra; kas iš jų/jais padaryta tų aplinkų klapčiukiško dvoko malonės dėka; skubri kultūrpolitinės nevalios deformacija, demokratiją žaidžiančio vertybinio/ją žeidžiančio valstybinio totalitarizmo kataraktinė grimasa, kuriai ministeris piariškai advokatauja taip pat (nelygu varganas varganas, bene dar beviltiškiau aukštesnio klano stumiamas, „arbitras“); išnyra susitarimų tamsą ginanti politinės valdžios (ne)galia jame ir ligotumo apimtoje šalyje…o įkandin poetui prabilti derėtų (tik jau be advokato) visų pirma pačiai profesūrai literatūrologės asmenyje, mandagiai, nelygu atleidimo prašytų, jog apibūdintina fallt mir nichts ein (tokiu pat, kaip jos aptariamam poetui skiriamu, apibūdinimu, pasiskolintu šįkart iš dienoraštinių Alfonso N- N. skaidulų); tačiau profesorė užsiima kitkuo: viešųjų, flirto kilmės ryšių gan šventvagiška reklama: „esu terorizuojama“, – skundžiasi Lietuvai „Lietuvos ryte“, pati žinodama, kokia tai bjauri, smegenis plaunanti netiesa; bet kurį kitokį (nei savo aplinkos) reakcijų dėmenį, analogiškai kaip ji, ir poetas, būdavo, priima tarsi sosto netekties pavojų; stalininio raugo kraujas muša jiems dabartin iš tų laikų it archidestruktyvių liaukų kvapas, susiklostąs gaveliškai nustatytų Jų pokerių aplinkose ir begenitaliose, užtat lietuviškos kilmės raupais nuėjusiose, vis dar pokario smegenyse; kai etnorežiminė (klasinė,stribinė ir etc.) samonė alergiškai dirgli bet kokiai, ne vien Vakarų demokratinei, bet ir postavangardinės Rytų kitokybės dimensijai čia ir dabar Lietuvoje…Ir velionis Vytautas K. panašiai (apsimetęs nuošaliu duonos valgytoju) virkaudavo: esu spardomas; nors tąjį spyrį, būdavo, tiesiog profilaktiškai atlieka kai kas iš jaunesnės generacijos, užtat stipresnio teorinio mentaliteto kolegų dalykiška rekomendacija ar užuomina spaudoje; bet, pasirodo, šios, neva spardomųjų rūšies, pretenzionalizmo galerijų tipažams įsijungia ne malonė interkomunikaciniams dialogams, o luominės, valios valdžiai geną stabmeldiškai užminąs jėgos specnazas, kerojąs monoreptiliškai suprojektuotame, atbukusiame Jų Lietuvos organizme; užtat tokia mentalitetinė (metodologinė, mitologeminė) velniava Lietuvoje, kurią užstodamas, ilgam konservuoja ir ministeris; užuot signalizavęs ar net globėjiškai pataręs susimąstyti visus visus tuos, kurie nei savy pačiuose, anei aplinkose nemato profesinės sąžinės Kito; kai atsivėrimai valdžioms jiems tebegalioja tik per stabilumų beigi konvenciškumų privilegijas (idant galėtų nemirštamai gyvuoti pataikūniškoji hum/genties salonų miesčionija). Kitokių, ne surogatinių, priėjimų prie savo pačių įsteigtų aplinkų bei šias hierarchiškai rezonuojančių šaltinių, tokiems fariziejizmo figūrantams nėra; bet kokioje kontraversijoje jiems vaidenasi teroras (užtat v sortire topyt inokomysliasčich)…Kada nors visa, nūn dešnumais/kairumais spekuliuojanti (nes iki pasaulėžiūrinės estezės net nepriartėjusi, o nuo anos, neva peržegnotos, išties nenutolusi), taigi ir senoji, ir naujoji (vs oficialioji) lituanocentristinė humanitarija tipologine prasme bus priskirta, visų pirma, imperinės sąmonės, t.y. valdžios/aplinkos baigštumo recepciniam poliui (nenykstamai ir drauge neprognozuojamai gobšiai reziduojančiam Jų pasąmonės Lietuvoje, kuris neįgalus būti/rastis jokiame daugiaparadigmiškumu dvelkiančiame minties kontraversiškume); užgniaužia Jie tik tylaus savo pačių lietuviško džiaugsmo kolorijas, išsiskiriančias stebint kaip nevaržomai vyksta tikrų, vydūniškai tariant, „Visai Kitų“, todėl valdiško mąstymo infantilybei (Jiems) žiauriai pavojingų, grėsmes Jų oficialiems mafijiškumams keliančių, i n o v a t y v i s t ų tikrų tikriausias t e r o r i z a v i m a s (Jų vis dar aneksuotame lituanocentrizme); žinant visiems drauge, jog tokios rūšies baudimo akcijų nesulaikys, t.y. net nemėgins sulaikyti joks ministeris savo galia niekada; verčiau globos provincinių vidutinybių atrakcijas (įskaitant maironines jubiliejines taip pat) šitos šalies literatūroje ir vadovėliškai bukinančių paragrafų mene… Poetas, beje, šia prasme bent infantilus nebuvo, išsikraudavo tūžmastimi it iš skrandžio opų sklindančiais raugesiais (žinoma, neturėjusiais nieko bendra su paraiškomis į Meile ir Tragika suplūktas indulgencinių kalbos detonalumų bylas); mat jo tūžmingumas be kilmingo, be moderniau įtūžusių intelektualų požievio, – tiesiog šiaip, dzūkas iš po kemsyno, buvo nusitaikęs į šių laikų brunonus ar, tarkim, potencialius kolegas nobelistus; kita vertus, ne jis vienas toks iš pseudoelito, susidūręs su transgenetinės kitokybės apraiškomis Lietuvoje (jos politikoje, lit/kūryboje, mene); vienas garsus filosofas, poeto gerbėjas, beje, atranda taip pat neįgalumu unikalų savo paties mintijimo galios mandatą ir pasiunčia tautai filosofinę žinią, jog…“mažuma pažeidžia prigimties žemės dėsnius“…Ne. Net ne intelektualinio, o tiesiog sveiku žmogiškos realybės protu įsikrovusio, elito Lietuvoje dar nėra; užtat yra, klesti kaip klestėjusi, progenocidinės provincinio raugo aplinkos atmaina, linčiuojanti bet kokį identitetinės kitokybės bandymą… Taigi abu, ir monografistė ir jos aptariamasis, iš su „miestu ir pasauliu“ prasilenkiančiųjų konteksto, kuriame veisiasi nepratusieji prie esmiškesnių humanistikos poslinkių ar kontrastingesnių kultūrinės aplinkos revizijų; jiems priimtina tik pačių stabų nekalto perslinkimo vietoje, mauzoliejinė tų pačių mumijų atnaujinimo procedūra; o šiaip polidisku(r)sinio instinkto matmens ir raiškos savy jie abu neturi/neturėjo (tai visų Jų Lietuvos, specifinės makiavelikos bėda); tad skundžiasi 2011 – aisiais garbi profesorė taip ir dėl to, lyg būtų labai blogos pedagogės amplua staiga atsidūrusi, ir save apgailėtinam paraakademizme aptikusi, ar jo tradiciją iš tos pačios aplinkos paveldėjusi, išties neįgali persona (jeigu poeto asmenyje teįžvelgia „nemalonius dalykus“, – net neklausdama kas tai yra?); iš tikro pasitaikančius Tiesos protrūkius, tos Tiesos, kurios joje pačioje mažai bėra, kadangi ir patys savaime, ir jos klaninės aplinkos sistemoje protrūkiški kriterijai – be sąšaukos su bent kiek fenomenalesniu aukojimusi meniniam/moksliniam kalbos tiesos ekstrymui… Ir velionis poetas, ir jau minėtas velionis Vytautas K., beje, skųstis taip pat buvo greiti: tik dabar tai profesorės savirealizaciška, subkontekstine tapusi afera…(„esu puldinėjama, įžeidinėjama“, – vs ach, manęs liesti nevalia, aš juk iš lietuviškų patricijų kastos)… Ne. Diskusinio demokratizmo kultūra nerūpi kolkas nei profesorei, anei niekam kitam Lietuvoje… Netimeriško/zebedeninio (ministerio konservuojamo), sugedusio probaltiško kraujo, genominės aplinkos, mėšlungiško glitumo pėdsakas gyvas bus Juose visuose (su istoriškai tęstiniu Kito reikšmės sudorojimų azartu, profesoriškai/ministeriškai tebepuoselėjamu Lietuvoje); ir poetui jis kildavo ne iš „sausumos vikingų“ (lietuvių) jausmų protėvynės, – anot Eduardo G., bundančios postdabartyje, o tik šiaip, tarsi koks doktrinieriškas, natūrinis šitos šalies „atminčių“ (it gyvulių ūkio) klono, jo tironijos paveldo (skambant kankliams) pasirodymas; tad abu tikrai iš tos pačios aplinkos, abu iš netimerų, zebedenų, bet ne iš brunoniškai pralieto kraujo kilties linijos Lietuvoje… Ponia profesorėekspertėmokytoja ir etc., nelygu kokia lituanocentrizmo ataugų prezidentė ir jos aptariamasai stengiasi „daug dirbti“ pagal neva naujų, iš tikro Jiems ypač labai svetimų, tolimų tolimų reikalavimų programinius potvarkius; todėl, Jų įsitikinimu ir kalba, pats gyvenimas (pagal Juos – prichvatizuotos aplinkos metonimas) verčia skubėti stabus neostabmeldiškai apdrausti, apdoroti autoritetinės galios essay ar monogaminiais monografizmais; įtikėjus, jog galima ir nežinoti, kas yra nuo aplinkų, valdžių ir etc. vis dėlto niekaip nepareinanti saviterorizmo demonų, autopogrominė ego malonė Rašto žmoguje. Jie gali būt net negirdėję apie tai, užtat bėga iš paskos kuriančio žmogaus laisvės tikrovei, savo pačių stabams be šešėlio, graudžiai vydamiesi pavyzdines kultinių pasaulio kūrybos kitmių vėles; tačiau užmiršdami, jog patys kaip stovėjo, taip tebestovi vietinėje ikimoderninės gyvulių ūkio pato stadijos pelkėje, portifikaciniame jos „švyturių“ verguvizme; taigi ir ministeris nelygu koks valios valdžiai vaidila, galėjo užsistoti monografistę, kai ši būtų sutikusi, jog net Maironies slapstymasis kunigų luome ir tautoje, ne vien aplinkų pakeitimo, ne vien svetimųjų primestos kaltės, o, visų pirma, savų ir dar kartą savų properversinių banko operacijų okupantiniai ego monai poete; ir herojikos (tarnystės tautai, bažnyčiai, filologijai) juose tiek, kiek gali išsigalvoti nebent lietuviškoji etnomarksistinių prasimanymų autoritetija (eliminavusi autentiškesnių teorinio Vakarų marksizmo dialektikų žynius ir inversionalumo praktikų žinovus). Todėl neodidaktiškas ekspertinės profesūros porūšis poeto esmių nesupratimus gali realizuoti (ką ir daro), tarkim, per jo giminės šmeižimus, apsiribodamas vietinės komunos stabų ir juos ginančių šlovės alėjų įgaliojimais; oficialiai ir apsiriboja. Velionis poetas bent ginčijo autoritetinės, aplinkomis savivaliaujančios profesūros (tame tarpe ir raudonosios) išmislijimus maironianoje, nors čia pat atsitraukinėjo, vėl buvo mandagus, broliškas ir, tiesą sakant, šalia Alfonso N – N., Jono M. ar Tomo V. – pasiliko trečios, ketvirtos eilės įbroliu; rijo vos ne iš pykčio pasaulio poetus, vertė juos kriokdamas, peikdamas kitų kolegų vertimus, kvailiausiai ne vieną Vakarų autorių interpretuodamas, varomas neišsipildžiusios Meilės didžiaja raide (tokios, iš „giluminės anarchijos“savy įsisteigtos, neturėjo), tad sproginėjo iš nemetafizialios tragikos, ne iš tyloje užsimezgusios, bet užspringusios elementariu pavydu; ne kūrybiniu, o netimeriniu, švitrigailišku (jeigu norite), tarsi nepasidalindamas (kaip ir profesorė) žemiškos gentinių ypatumų gyvybės ir Lietuvos mažųjų, jų tiesiukių gerovės. Nebuvo oficialus etnopolitinės aplinkos (it naujosios žaidimų romovės) prezidiumo herojus (kaip Justinas M.), bet ir neprohermeneutinio skandalizmo ar poetinio disidentizmo identifikacijų legenda (kurios „žodžių užkeikimai“ būtų pagaliau verti Nobelio). Nebuvo. Psichiatrinėje atsidurti vengiant tarnybos sovietų armijoje – nė kiek nereprezentatyvi, greičiau pigi pigi (tik „genijaus“ kelio nerastį tarp savų avantiūrų iliustruojanti) subdėlionė; kaip ir vargani pseudoekspertiniai ponios profesorės gudrumėliai, „nusišperinant“ nuo gandų poeto giminės tikrovę, t.y. demonstruojant gebėjimą šmeižti, bet …“netikrinti faktų“. Esą „ką išgirdo, tą išgirdo“, – atitaria vargšė akademikė žurnalistei „Lietuvos ryte“… O juk čia jau susiduriame ne su etnokomandinės suvokimo kanonikos „mokslu“, vyraujančiu Jų dresuojamoje hierarchinės literatūrologijos tiesų aplinkoje, tebefetišuojančioje Jų Lietuvoje tik heraldiškai išselekcionuotas, iš motininės „tiesos“ išvestas aplinkėles, bet ir ne su postessay`izmo savivalių lietuviškąja (popžiniasklaidine) targavone. Nes tai profesinė proakademinio ekspertės rango veika, deja, išmetanti esminę humanitarinio nelygio problemą (dundukizmas kvadrate paralelinti „religiškai“ identitetinius Gražinos C. poelgius su knygoje aptariamo poeto patiniškai pavydžių pogromų rujos terionėm). Esmiškai rimta, deja, ministerio į pašalį stumiama, Jų sutartinai užmerkiama lietuviškųjų humanitarinių mokslų akompetencinė įsmauka Lietuvoje; akademinio profesionalizmo prasmes suprofanavusi, lituanistinės literatūrologijos pan(gen)etinį mentalitetą išdeformavusi, kadangi pati persireprezentuoti nepajėgi, tad beautoritetė (nors rekolekciškai autoritari) savo netimerinio galvojimo artefaktais problema; senai senai pernokusi/perdvokusi Lietuvoje, nes instituciškai užblokuota ir vis tebeblokuojama estafetinių ministerių ir jiems atitariančio vidutinybiškojo gyvatyno, šnypščiančio (Jų kalba, profesorę, pasirodo, ginančio) lit/spaudoje… Šioje vietoje kažkodėl atmintin braunasi dar vienas kartoninis profesorės opusas – niekalas apie Radvilų Barborą, kuris, aišku, nėra jokia „filologinė studija“ (nors taip prisistato ir reklamuojamas pats sau yra); mat iš dar labiau krokosmetinių gandų suverpaliota, principu „ką išgirdo, tą išgirdo“ sudaryta, sumesta (sumaniai apeinant, t.y. net nepaminint tų naujesnės dramaturgijos vardų, kurie bent bando išsklaidyti pseudoromantinius ūkus apie XVI a. valdovę; tiesa, profesorė nepamiršta užakcentuoti lietuviškus lenkų istorikų pasmerkimus, kam anie neva išdrįsę matyti istorinėje mūsų veikėjoje ne a la Grušo išspektaklintus apie grožį postulatus). O juk šia prasme daugiau filologinės kompetencijos ir buvo pademonstruota naujųjų dramaturgų, kurie eksploatavo antrąją, kitokią amžinybės ir Barboros grožio medalio pusę, sąmoningai apsieidami be pseudopoetiškai perpatetintos nuogirdų gaidos ir pseudovertybinės „Lietuva lietuviams“ tikrovės; tad nutylėti interpretacinius inovatyvumus tolygu inkompetenciniam melui, kuris ugdo išties , vieno prozininko žodžiais, „akademines padugnes“, užsiimančias šmeižtais, gandais, dar didesniais negu yra nutylėjimais (taigi pačiu tikriausiu minties terorizavimu ir tautą bukinančių pseudoidėjų terorizmu). Ir liudija jungtinę kamufliažinio literatūros mokslo negalią, kurią ministeriškai konservuoja totali tokių valstybės vyrų ir monografisčių nesveikata, besigydant abiems jiems mėgiamų gražbylysčių žolelėm; tarsi palaimingai klausytų suokimo/šnypštimo lit/spaudoje: esą mūsų mentalitetas į daug ką neleidžiąs gilintis…Suprask, gandai, jeigu Lietuvos mokslo tarybos aprobuoti, tad jau ne tik nedraudžia, bet tiesiog skatina nesigilinti, vadinasi ir toliau kviečia sustodinėti ties savų guru draudimais nužymėtomis ribomis; taip ir yra lituanocentristinėje Lietuvoje, kur jokios kanoninės ribos neperžengiamos, kur patogu likti literatūrologijai jos aplinkų komentatoriškai surepetuotame, galios demagogijos tarnybų sergstimame, provinciniame infantilume (kurpiant monografijas iš nuogirdų, nesigilinant kas iš tikro buvo Maironis, Radvilų Barbora, Justinas M. ar S.Geda). Mentalitetas neleidžiąs: ir šitaip vograujama pačia rimčiausia vertybes darniai bukinančio etnoprofesinio atžalyno mina…. Todėl tik pačių Jų sau leistais pedagoginiais sumetimais, nedraudžiama „suteršti atminimą“, vadovaujantis obalsiu „kas galėtų paneigti“, kad poeto tėvai nebuvo degradavę, o brolis galimai nenusižudė ar nenuskendo prūde. Tai ne „sąmonės diktantas“, kuriuo garbstosi (norėtų jį turėti) ekspertizinė profesūra, o žmogiškos ir filologinės humanitaro etikos užtemimas (aplinkas provinciniu kubu hierarchiškai/vadovėliškai pasikėlusioje Jų Lietuvoje); užtemimas, kuris drauge su ministeriu ir šnypščiančiųjų palyda, kada nors, ponai ir ponios, atrodys daugiau negu negražiai (analogiškai bet kuriai kitai etnopolitiškai prikliai, nes agonizuojančiai, konformistinės valdžios negalios konjunktūrai šitoje, „kaimo berniukų“ ir profesoriško molžiemio sandorių šalyje); kita vertus, tai itin „materialistinis“ aplinkos fetišo ekstraktas, kuriame praeities raudonumas virsta degeneraciniu darvinistinės nūdienos rudumu. Tokia Jų Lietuva, kuriai aplinka vienintelis faktorius net ir kalbant apie individuacines, lietuviškojo meno/mokslo subjektuose neatpažintas (mentalitetas neleidžia !!!) didžiųjų vienišių ypatybes, jomis besiveržiant iš tos aplinkos akivaizdaus seklumo, nors ir sergstimo nomenklatūrinių prievaizdų toga; iš tikro už kiauro profesorės laivo borto liko esminės poeto Sigito G. meninio veikėjavimo reikšmės ir ne padugniškos detalės: poetas vs Sąjūdis, poetas vs Lansbergis, Dudajevas ir etc. „Dirbi daug, gal būt paviršutiniškai viskas“, – vėl etaloninis tamstos mokytojos ir pirmūnės lygio „naglumas“, prisipažinimo kaip melo forma, pati nemaloniausia pseudoprofesoriškos demagogijos ateoretinė migrena, potekstiškai ir vėl apeliuojanti į aplinką, jos neva daug dirbti skatinančių reikmių veikimo piliules (nutylint begėdiškai nesveikus išskaičiavimus būti parodomąja paramos fondų čempione ir premijų serijos rekordininke, daug nusipelniusia, jog aplinka Lietuvoje būtų tokia, kokia savo atgrasumu yra); „mes neturėjome jokio prieglobsčio ir to, kas vadinama aplinka“, – galėtų tik atsidusti Simona de Bovuar ir J.P.Sartre, kadaise taip išsitardami apie save… Tad ministeriui, rodos, turėtų būti gėda užstodinėti profesorę, neišsiaiškinus, kiek ginamoji knyga atitinka bent jau nacionalinės literatūros ir humanitarinių mokslų plėtros (humanistikos vaisingumo) realią programą; tiek to, gali ministeris ir nesiaiškinti, ir neatsakinėti; jau net ne visiems įdomi korupcijom apgirtusių visuotinių manipuliacijų „humanistika“ Lietuvoje; ypač, kad ji šitoje šalyje dar tos stadijos, kai nei pats poetas negalėtų nusistatyti, kiek ir koks jis neva gaivalas buvo (ar buvo?), juolab, kad jį gandais aiškinanti profesūra (ar profesūra?) dar labiau nežino, regis, net nesapnuoja, koks yra poeto organizmo estetinės darnos (ar darnos?) koeficientas jo kalboje; savaip išgarsėjusi profesorės knyga Jų aplinkoje ir Jų bėdų turgaus kontekstas iliustruoja tik kitą krizės tikrumo aspektą institucinės pophumanistikos subjekte…kažkada sruvo daug teorinio metodologinio (mitologeminio) melo Lietuvoje, dabar, matyt, atėjo eilė siautėti etnofaktografiniams netikrumams, kuriuos antspauduoja vyriausybės nario galia… Tai jau išties disevoliucinė užsitęsusio kolapso situacija prieš neišvengiamą nupušusių vertybių kriteriono griūtį bei autoritetinių autoritetų (nelygu mafijinių infantų desperacines katastrofas) vis dar vadovėlinėje Lietuvoje…   2011/2012

Categories: Uncategorized
Tags: